Dugnas gelsvų žiedų
Neapvilk manęs
bent viena
mintimi
ar vėjo ruožais,
kiekvieną
mėnesiena paplūdusią
naktį,
sugrįžk švelnumu,
kaip gels visą kūną
ir ilgesys taps
troškimu ...
... Šerkšnu nutvisko
beržai,
kaip gyventi
jei juokas,
perrėžtas nagų,
vienišų
sielų,
priglausk delnus
prie sniego,
atėmusio
juoką,
skambesnį už
triukšmą,
raiškesnį
už pagrindinę mintį,
kūrinio,
kurio epilogas -
nukopijuota
suirutė ...
Leiskis užvaldomas
grožio,
kurio pilkuma
taps sapnu,
maldaujamu
su kiekvienu
laisvės gurkšniu,
gi gražu..?