Palesinkim viens kitą patirties grūdais,
Pelus lai žodžių išnešioja vėjas,
Prabangūs indai bus tavi delnai,
Gyvybės šilumą kuriuos tiesi įdėjęs.

Taip, mes keistoki Dievo tvariniai -
Savaip suvokiantys Būties, pilnatvės vertę,
Kovas už būvį stebintys ramiai -
Neliko pertekliaus kas nori žemę arti.

Aplink kalvų kuproti kepalai,
Palaistyk prakaitu ir gausi kriaukšlę duonos.
Dryžuotą pradalgėmis lauką palikai,
Kad man parneštum dobilą raudoną.

Ir aš atsiveriu garuojančia vaga.
Sava Erdvė. Sutrikęs tyli laikas.
Dar nežinojau, kaip aš alkana,
Kol tu delnuos buvai manęs nelaikęs.

Atsisijoja garsas ir prasmė -
Į menką mirksnį tilpo Amžinybė.
Nauja žvaigžde išsprūdau tau švytėt,
Nes tik laimingos akys stebuklingai žiba.

Velėnos marška - per menka kliūtis,
Kad užgęsintų manyje tą šviesą.
Nuskrido žodžiai, vėjo nublokšti,
Be jų žinai - kol aš esu, mylėsiu.