2

Kvatot ir kaukt už lango ima vėjas,
O stiklas neskaidrus, nes apledėjęs.
Vėl juodas nerimas mintis suvėlė:
Juk neprašiau kvatoti niekadėjo.

Sustingus ašara ir ledo gėlės.
Girdžiu kaip šėlsta, sūkuriuoja snaigės.
O kaip tamsa įniršusi sužėlė.
O ir dangus toks juodas ir bežvaigždis.

Dar ir kartis galugerklyje styro.
Nesiseka nuryt lyg karčiąją piliulę,
Ir atgailaut - ant kilimo papylė žvyro,
Tyla dar burną seilėmis užsiuvus.

Tikra vienatvė ir nuoga lig kaulų,
Tiksliau - bekaulė, bet sieloje įstrigus.
Kur dingo siaučiantis garsais pasaulis.
Kur aš, nors ir įtempęs sielos stygą?

Tamsa - kurti, tad atsako nelaukiu.
Bandau iš žodžių sudėlioti sielą -
Atrast viltingą ir vienareikšmę kaukę -
Tačiau tyla aklesnė net už sieną.

Kas aš - be grėsmingai gaudžiančio pasaulio,
Be jo išminčių, pranašų ir knygų? -
Motyvas senas: siela - Niekio sauja -
Pilnatvėj - jis, o mano sieloj - stygius.

Tamsa ir vėjas pilnatvėje už lango,
Tyla pilnatvėj net ir snaigės purios.
Kad šiąnakt toks, kad pasimetęs,išsigandęs:
Juk pragarą esu pats sau užkūręs.