Nei tą, nei sekantį vakarą, Renatas restorane nepasirodė. Astas stengėsi ir toliau išlikti nepastebimu, o Oksana tik keitė naujutėlaičius, viliojančius apdarus ir kuo toliau, tuo darėsi dar labiau patrauklesne. Tiesa, apsiribojusi vien nekaltu flirtu, pora šokių ir taurele brangaus vyno, mergina nė vieno gerbėjo neprisileido per daug arti, tačiau įsijautusi į savąjį vaidmenį – savo išvaizda, elgsena, laisva pokalbio maniera – ji tiesiog visiems siūlėsi. Deja tie, kurie prisėsdavo prie jos staliuko arba pakviesdavo šokti, buvo ne tais, dėl kurių ji taip stengėsi, norėdama įtikti Astui.
Jie leido laiką restorane kartu ir skyrium, klausėsi muzikos, gurkšnojo vyną, žvalgėsi aplinkui ir sekė lankytojus, kurie buvo pastovūs ir vienadieniai, užklydę vienam vakarui: išleisti pinigų, pailsėti, išgerti, susirasti naują merginą arba permiegoti su tomis, kurios čia be paliovos sukiojosi ir ieškojo sau klientų. Jos niekuo nesiskyrė nuo tų, su kuriomis šitam pačiam restorane dirbo Ingrida; tokios pat seksualios, patrauklios, laisvos, bet... kitokios. Tai buvo kitos prostitutės ir kažkuo neginčijamai kitokios – svetimos, pasislėpę po naujais, jaunais veidais, tarytum užsidėję kaukes, kad jų niekas neatpažintų.
Panašu, jog net tapęs šios įstaigos savininku, Renatas neatsisakė savo senojo amato ir šios žaviosios meilės deivės jam tebenešė puikų ir patikimą pelną. Jau pirmąjį vakarą patyręs Asto žvilgsnis nepraleido nepastebėjęs dar jauno, bet spėjusio pliktelti, prožektorių šviesoje spindinčia kakta vaikino, kuris beveik niekuo neišsiskirdamas nuo restorano lankytojų, sėdėjo prie baro, tačiau laikas nuo laiko atsistodavo, prieidavo prie kurios nors iš merginų, kažką pasakydavo, apie kažką pasikalbėdavo ir vėl grįždavo į savo vietą. Kartais nežymiu rankos mostu ar galvos linktelėjimu jis pasikviesdavo kurią nors iš pavaldinių prie savęs ir, matyt, duodavo kažkokius svarbius nurodymus, kurie prostitutę tinkamai nukreipdavo reikiamo piniguoto kliento pusėn. Tai nebuvo sąžiningai savo darbą atliekąs metrdotelis. Be abejo, šis žmogus iš Renato perėmė sutenerio pareigas ir vadovavo puikiai suderintai meilės mašinai, kuri čia, panašu, taip ir sukosi nesustodama visus tuos ilgus metus. Sukosi ir tebesisuko. Šis žmogus tvarkė ne vien sekso reikalus. Jis rūpinosi ir prostitučių apsauga. Keletas plačiapečių vaikinų visą vakarą trainiojosi prie įėjimo, sukiojosi apie barą, sėdėjo už vieno iš rezervuotų staliukų iš kur puikiai matė visą restorano salę ir, jei tik kuri mergina, susiradusi sau klientą už valandą neatsisakantį pakloti nemažą pinigų sumelę, su juo išnykdavo už visiškai nepastebimų durų šalia baro, vienas iš apsauginių, kaip neatskiriamas šešėlis, išsekdavo paskui porelę.
Gyvenimas čia vyko monotoniškas, vienodas, kažkoks vienalytis, ir tik besikeičiantys lankytojų veidai, jų šnekos, elgsena, kas vakarą naujų dainininkų ir šokėjų koncertai, šiek tiek įvairino jį bei suteikę naujumo, vertė visapusiškai judėti. Kitaip, paskendęs cigarečių dūmuose ir apakintas lakiojančių prožektorių spindulių, gyvenimas čia galėjo sustoti visiškai, sustingti, ir kaip pasakoje, pasidengti storu, nepramušamu ledo sluoksniu.
Praleidęs šioje įstaigoje keletą vakarų, Astas dar ir dar kartą įsitikino, kad toks, mirtinai nuobodus, betikslis laiko leidimas jo visiškai nebetenkina. Ne, jis nepamiršo savo praeities kurioje visa tai buvo pastovu, kasdieniška bei įprasta, tačiau dabar jam šito nebereikėjo ir darėsi tragiškai neįdomu, o kartais net kankinamai bjauru. Praeitis liko tik atminties gilumoje. Sava kompanija, draugai, savos kalbos... Metai, praleisti pasaulyje kuriame vadovaujamasi visai kitomis vertybėmis, pakeitė Astą ir, berods, negrąžinamai, nebepataisomai. Jis neatėjo čionai ieškoti paguodos, išgerti stikliuko pasakiškus pinigus kainuojančio konjako, ar pasidulkinti su spindinčio grožio elitinėmis prostitutėmis. Net čionai Astas atėjo kovoti, keršyti, galbūt lieti kieno nors kraują, žudyti, – ir tai jį vertė pasilikti.
Publika, kuri čionai rinkosi, vargu ar skyrėsi nuo ankstesniosios. Nežiūrint to, kad šį restoraną galėjai sugretinti su paprastų paprasčiausiu viešnamiu, kuriame buvo šokamas ne tik profesionalus striptizas, bet ir juodai dulkinamasi, jis sugebėjo išlaikyti gerą vardą. Šen bei ten sklido užsienietiška kalba. Geras servisas ir puikus aukščiausio lygio aptarnavimas traukė piniguočius, kurie negailėjo savo turtų ir dosniai juos leido ne vien nuostabiai pagamintiems valgiams ir aukščiausios klasės gėrimams, bet ir pirmarūšėms prostitutėms. Neliko Asto nepastebėta ir tai, jog čia vyksta daug verslo žmonių susitikimų. Kostiumuoti jauni vyrukai ir solidūs dabitos dėdės, paprastai lydimi plačiapečių apsauginių, susitikdavo su panašiais į save žmonėmis. Tokios kompanijos mažai valgydavo ir gerdavo. Susimokėję įėjimo mokestį, jie užsisakydavo lengvą užkandą, butelį brangaus sauso vyno ir nekreipdami jokio dėmesio į gražuoles šios įstaigos fėjas, kurias domino jų kišenėse pūpsančios storos piniginės, ilgai kažką aptarinėdavo, kartais ginčydavosi  ir spręsdavo svarbius dalykinius klausimus.
Staliukas, prie kurio jau kelintą vakarą sėdėjo Oksana, teikė jai galimybę puikiai stebėti aplinkui vykstantį gyvenimą ir jokiu būdu neleido pačiai likti nepastebimai. Pažvelgęs iš šalies, neapsirikdamas galėjai pasakyti, kad ši mergina ne iš tų pastoviųjų, čia uždarbiaujančių paukštyčių, tačiau atėjo ne šiaip sau, kad praleistų nuobodų vakarą, bet ir tam, kad nakčiai susirastų piniguotą draugužį. Oksana neatsisakinėjo, kada ją kvietė šokti, laisvai flirtavo ir nekreipė dėmesio į laisvas glamones šokio metu ar bučkius palydėjus prie staliuko. Tačiau įpusėjus trečiajam vakarui, prie jos staliuko priėjo tas pats vyrukas, naujasis šios įstaigos suteneris, ir grakščiai, inteligentiškai linktelėjęs, pakvietė šokti. Tai, aišku, buvo ne laukiamas Renatas, tačiau vis vien prasidėjo kažkas įdomaus ir nežinia kuo visa tai žadėjo baigtis. Galbūt Oksanoje matydamas konkurentę savosioms merginoms, o gal geisdamas šią seksualią būtybę turėti savųjų gražuolių sąraše, vis arčiau ir tvirčiau glausdamas merginą prie savęs, jis saldžiai sučiulbo:
– Tu labai graži. Anksčiau tavęs čia nematydavau. Gyveni šiame viešbutyje? – Vyrukas buvo perdėtai mandagus ir kvepėjo brangiais, svaiginančiais kvepalais, kurie be vargo galėjo sujaudinti kiekvienos merginos širdį.
Oksana dėbtelėjo iš apačios į kavalierių nieko nežadančiu, bet neatstumiančiu, netgi susidomėjusiu žvilgsniu ir taip pat mandagiai, žaismingai atsakė:
– Ačiū. – Praviros merginos lūpos šypsojosi. – Ne, aš svečiuojuosi pas dėdę... Žinai, nuobodu... Tos šnekos apie politiką, literatūrą, meną, tie praeities prisiminimai... Jie tiesiog slegia ir greitai išvarys iš proto. – Oksana giliai atsiduso, liūdnai nuleido akis ir sukaupusi visą savo artistiškumą, nerūpestingai skundėsi toliau: – Dėdė nesupranta, kaip galima dykai leisti laiką restorane. O aš radau šią puikią vietelę ir jau trečią vakarą, pasprukusi iš namų, ilsiuosi pagal pilną programą. Tiesiog ilsiuosi... Man čia linksma ir tikrai patinka...
Šokis baigėsi ir Vaidas, toks buvo naujojo Oksanos pažystamo vardas, palydėjęs ją prie staliuko, net neatsiklausęs, atsisėdo priešais.
– Neturiu čia jokių draugų, – neparodžiusi, kad pastebėjo nelabai mandagų kavalieriaus poelgį, toliau įtikinamai čiauškėjo Oksana, – todėl tenka čia kiurksoti vienai. – O tu, pastebėjau, irgi mėgsti čia lankytis? – apsimetusi kvailiuke, paklausė ji.
Vaidas šyptelėjo, bet nieko neatsakė, ir tik išlaikęs šiokią tokią pauzę, pratarė:
– Vienai liūdna, sutinku. Ne vien liūdna, bet ir nesaugu. Tokia lėlytė kaip tu, visus vyrus, kaip medus bitutes trauki. O jų tarpe nemažai niekšų pasitaiko. Oi nemažai...
– Taip, tu teisus, niekšų pasauly pakanka...
Pokalbis tęsėsi gana ilgai. Galų gale Vaidas, ilgai ir įmantriai sukęs aplinkui, atrodo išžvalgęs visus puolimo ir atsitraukimo kelius, vis tik priėjo prie reikalo, ir jau vos ne tiesmukai pratarė:
– Žinai, Oksana, galiu tau pasiūlyti gerą darbą. Jei, aišku, nori ir jei tau jo reikia.
Oksana numanė kur suka Vaidas, tačiau tebevaidindama, metė klausiamą žvilgsnį į naująjį savo draugą-geradarį, kuris apsimetęs nepastebįs šio žvilgsnio, tęsė pasiūlymą:
– Sakei, nori studijuoti aukštojoje. Dirbti galima vakarais arba laikinai, per atostogas. Patikėk, savo kailiu patyriau, studentams pinigų niekada nebūna perdaug. – Jis garsiai nusijuokė. – Turėdamas pinigų, net studentas tampa nepriklausomu ir gali tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip jam reikia, o ne kaip to nori pastovūs sponsoriai tėvai...
– Masažas, intymios paslaugos... – Linguodama galva, ironiškai šypsodamasi, Oksana nutraukė seniai suprastą tuščiažodžiavimą. – O gal seksas telefonu? Žinai, man visuomet buvo įdomi sekso telefonu samprata. Niekaip negaliu suvokti tokio orgazmo. – Savo žodžiais ir šypsenėle ji nei atmetė, nei priėmė pasiūlymą, nebent sumenkino jį, leidusi suprasti ne kvaila provinciale esanti, o pakankamai supratinga mergina. – Tu man tai siūlai? – pagaliau nebegražbyliaudama, tiesiai paklausė Oksana.
– Na... – Vaidas atrodė sutrikęs. – Kodėl ir ne? – Keistai netikėtas jo klausimas išsklaidė apsimestinumą, tačiau aktoriški sugebėjimai nė truputėlį nenusileido naujosios draugės gabumams. – Tu fainai atrodai: patraukli laisvų manierų gražuolė... Kodėl šituo nepasinaudojus ir neužsidirbus lengvų pinigėlių? Išnaudoję Dievo duotas grožybes, daugelis merginų galėtų savo gyvenimą tvarkyti kur kas geriau, bet... Kvaila baimė ir bjaurus susikaustymas joms užkerta kelią į šviesesnę ateitį. Sutinku, kartais sunku apsispręsti, dar sunkiau pirmąsyk ryžtis... Atsirastų reikiamu momentu tinkamas patarėjas, toks kaip aš, ne viena iš jų pagalvotų: „O kodėl gi ne? Kodėl gi nepasinaudojus tuo ką turiu ir nepagyvenus savo malonumui? Tuo labiau, kad tai tik laikina.“ Suprantu, jei kokia žertva, bet kada gražuolė lėlytė slepia veidelį po stora čadra – tiesiog bjauru daros... Ir tokiai tegali pasakyt: „Paskutinė tu durnė! Tavo cielka niekam nereikalinga, jei net pati nemoki jos tinkamai išnaudoti.“
– Žiūriu, pakalęs1 esi, visai netoks, kokiu pasirodei iš pirmo žvilgsnio. – Sumaniai palaikydama lengvą Vaido žargoną, Oksana dar sykį nutraukė naujojo draugužio gražbylystes, kurios, berods, galėjo tęstis visą vakarą. – Ačiū, Vaidai, ačiū. Aš puikiai supratau apie ką kalbi, tačiau man reikia laiko apmąstymams. Žinai, tavasis pasiūlymas perdaug netikėtas. Galbūt kada nors pravers pažintis su tavim. Galbūt... Kas žino... O kol kas... Nesu šventoji, bet tu siūlai tapti šliundra. Aš nežinau ar man to reikia...
– Pagalvok, gražuole, pagalvok. Mane visuomet čia rasi. Su malonumu kasdien matyčiau tavo žavųjį veidelį šalia savęs. Pagalvok... Aš lauksiu...
Vaidas atsistojo ir mandagiai atsiprašęs, padėkojęs už puikią kompaniją, tarytum pamiršęs ką tik įvykusį pokalbį kuris visiškai nesiderino su mandagiu etiketu ir dabitiška jo išvaizda, nuskubėjo tvarkyti kasdienių reikalų. Oksana liko viena. Ji palydėjo žvilgsniu nueinantį kavalierių ir tarytum tik dabar prisiminusi tebesėdinti restorane, piktokai papurčiusi galvą, suprakaitavusiais delnais palietė raudoniu pasidabinusius skruostus. Viso pokalbio metu mergina stengėsi nesijaudinti ir kaip galėdama tvardėsi, bet ką tik paliesta tema, nors nešokiravo jos, tačiau pasirodė esanti visiškai nauja. Oksana nežinojo kaip ją priimti: kaip komplimentą, liaupsinimą, jos grožio ir seksualumo pripažinimą, ar kaip įžeidimą, pažeminimą, orumo sutrypimą ir išniekinimą.
„Po galais, – mintyse keikėsi mergina, – nusigyvenau visiškai. Man siūlo tapti prostitute. Velnias... Velniai griebtų! Nejaugi esu daugiau nieko neverta? Nejaugi grožis pas mus tik tiek ir tevertinamas? Prosti... – Oksana nebaigė minties, o prisiminė čia atėjusi lyg ir neviena. – Kur tas velnio išpera Astas? – Ji nebesvarstė, o staiga baisiausiai įtūžo ant viso pasaulio, o labiausiai ant Asto, ir nebenorėjo vaidinti primesto, bet pasirodo, visiškai tinkamo vaidmens. – Jis trenktas! Pats velniai žino ką daro ir mane verčia... Eikit velniop, aš ne prostitutė! Asilai... Mergos nuo kurvos atskirt nebesugebat...“
Oksanos mintyse praskriejo daugybės vyrų veidai, kuriuos ji apkerėdavo savo grožiu, o po to su jais miegodavo. Tačiau ji niekada už tai neimdavo pinigų. Tik dabar mergina susimąstė, tiesiog suabejojo, ar ji ne tokia pat prostitutė kaip šios, čia besisukiojančios merginos, kurios daro lygiai tą patį, tik už pinigus. Jos gražios ir laisvos, galbūt net turtingos... O ji?
„Kuo gi nuo jų skiriuosi? – kaip užsiplieskusi, taip pat staiga atvėsusi, toliau svarstė Oksana, neatplėšdama žvilgsnio nuo ilgaplaukės, ilgakojės lėlytės, ką tik prie gretimo staliuko susiradusios tinkamą klientą ir dabar besimėgaujančios jai užsakytu brangiu kokteiliu. Mergina linksmai čiauškėjo, garsiai kvatojosi, flirtavo su plačiasnukiu, dukart už ją vyresniu vyru ir visai nekreipė dėmesio į jo rankas, kurios graibė, glamonėjo, glostė jos kojas, šlaunis ir tuoj, tuoj ketino įsibrauti po trumpu sijonėliu. – Kuo aš, po velnių, nuo jos skiriuosi? – Oksana niekaip nerado pasiteisinimo. – Geresnė? Ne, matyt aš paskutinė kvailė, nes leidau savimi naudotis dykai, tik už puikų vakarą restorane, už nakties malonumus... Po velnių, tas velnio išpera Vaidas tikrai teisus siūlydamas dulkintis už babkes. Kur tas Astas? – Mergina staigiai grįžtelėjo atgal, tačiau Asto nesimatė, jį užstojo kiti žmonės. – Dulkintis, dalinti savo kūną ir meilę už babkes... – Merginos sąžinę draskė prieštaringos mintys. – Aš prostitutė... Oksana prosti, kekšė, šliundra... Žiūrint kaip tai pavadinti. O gal Oksana – faina valiutinė mergytė?“
Koks keistas tas supantis pasaulis. Jis traukia į liūną, bjauriomis letenomis stumia prie prarajos. Už kiekvieną žingsnį tenka mokėti. Už viską: atodūsį, žvilgsnį, žodį, bučinį... Kol yra mokantieji, tol yra imantieji, nes tik imdamas iš vienų, gali atsilyginti kitiems. Gyvenimas – tai negailestingas, ribų nežinąs reketininkas. Niekas neklausia iš kur gavai pinigus – užsidirbai liedamas sūrų prakaitą, ką nors apiplėšei ar nužudei, o gal pardavei save kokiam praplikusiam, išpurtusiam, bet pinigingam užsieniečiui ar savo tėvynainiui. Pinigai visuomet vienodi, nepriklausomai nuo jų užsidirbimo būdo ir kvepia visada pinigais, už kuriuos arba gali pragyventi, arba – ne. Tai dar vienas žiauraus gyvenimo dėsnis, bet taip pat nepakeičiamas, neginčijamas ir amžinas, toks amžinas, kokia amžina bus žemė. Tik mirusiems nieko nebereikia. O gyvieji... Gyvieji dulkinasi stengdamiesi nemirti, o sadomazochistas gyvenimas karia juos, darko, drasko į gabalėlius, iškreiptai prievartauja ir dar reikalauja už tai atpildo; jis kvatoja iš pasitenkinimo, trina delnus ir džiūgauja gėrėdamasis svetimomis kančiomis.

1 Pakalęs – čia, patyręs, daug žinąs (žarg.).