du vedliai - tavo tėvas ir mano mama, nesubūrę kariuomenės,
susitiko po karo, kai jau nebebuvo gyvų:
aš tave ant pečių pasodinęs išsinešiau pusgyvę,
nesupratusią, kad du vedliai nebebūna po du.
visą vakarą aš tau skaičiau savo lėkštą dienoraštį –
nematei, kiek kiekvienoje tezėj  juokingų klaidų.
tavo tėvas išėjo ieškoti nervingos  iliuzijos -
mano motinos, dengiančios užklotais žvilgsnius sūnų.
aš norėjau tave paaukoti savai neapykantai
ir atkeršyti vienišam vedliui ne savo namų :
tu buvai galingesnė už kerštą – rami ir paklydusi
vis kartojanti melo  apnuodytą  : mudu abu.