Labutis - daug regėjęs pašnekove,
Gal TU žinai, kaip grįžta miestan
Senai jau pamirštos legendos,
ir tos, su kuriom augai ir tu, ir jos...

Todėl ateinančius skelbiu
BALTOSIOS GULBĖS METAIS,
Tegu pasaulis laimę suks,
Ir niekas neapsuks galvelės...

Tebus sniegu nuklotas kelias bus
Ir nieks nejuodins Tavo sąžinės.
Tegu pasaulis veidu atsisuks -
Ir nieks netrenks į žandą atsuktą...

Atšildykim gulbes iš mūsų ledo,
Užšaldžiusio ir jūsų svajones...
Tegu jos grakščiai plaukia, pildosi,
O aiškus tikslas - kelią rodo...

Ateis pavasaris žydės vėl gėlės,
Mylės patelė savo patinėlį, o ir ją.
Ir taps pasaulis nuostabesnis -
Jei jausiesi prie to dar prisidėjęs...

Sunokus vasara brandins vaisius,
Raškysime svajonių uogų pinigėlius.
Ir draugas, užsienietis čia užsuks
Čia kelia ras apakęs pakeleivis...

Praeis ir badmečiai, ir visos krizės,
o tie, kas liks, bylos kartoms legendą,
kaip gulbė gelbėjo savus vaikus,
Praplėšusi, krauju apšlaksčiusi krūtinę...

Suklysta užrašydami legendos pabaigą.
Legendos gimsta ir gyvena mumyse...
Jos vėl ir vėl atgimsta ir atgimti verčia
Tam, kad gyventumėme su jomis dėl jų...

Dar bus sunku, atrodys krizė baigėsi,
O tau gal dar smogs nauja, stipria jėga...
Tada ir padeda gyvent legendos...
Tu tapsi jos dalim, ar eisi užmarštin...