Neįvardinsiu nieko, bevardžiai tegul pasilieka
Žodžio skiemenys, prisiminimai ir akys,
Neiškasiu duobės, glitų molį, vaitojantį slieką
Vis gilyn į bekvapį dirvožemį, kas taip pasakė.

Kas apnuogino būtį, akimirką, kantriai trūnijantį laiką,
Kas išklausė dangaus, juk ir sniegui prisirpsta baltumas,
Vis vartau purvinai nuskaitytą gyvenimą, baigias,
Glitūs puslapiai limpa ir skalija šlapdribos šunys.

Vėl bevardėm naktim pasikloju į nemigą patalus,
Tamsumos nebeišsemiu, tik neritmingai blaškausi,
Nepasotina žemė pėdų, ima deginti pašalas
Ir jau nieko manęs, tarsi svetimo, nebepaklausi.

Tik lukštenas tamsa mano kūnu, po antakiu lenda,
Išgaruoja vanduo iš akių, ima skeldėti vaizdas,
Blausiai rytas išauš ir sustos ties slenksčiu – šiandien šventa
Ir galbūt neperštės įkyriai išlaižytos pusiaunakčio žaizdos.