Atsiveria motinos kojos
lyg lėtai atitraukiamos
raudonos teatro užuolaidos.
Tada dar jiems įdomu:
neįgudęs nuogas aktorius
raitosi ant šaltos scenos
visų jūsų teismui ir kritikai.
Pamažu pratinasi, išmoksta
savo šešėliu prisidengti kūną,
savo kūnu pridengti baimę, nes
baimė tai jau tik gero aktoriaus
įgūdis realistiškai perteikti jausmą.

Ir kai supranti kaip elgtis
kokie judesiai prikausto žiūrovą
kokie žodžiai jų sielas pro akis
išvilioja ašaromis. Būtent tada
jie nebegrįžta į antrąją dalį.

Tik režisierius dar sėdi
paskutinėj eilėj ir šnabžda:
ir kaip tu greitai išsigandai,
kūdiki mano, kaip tu greitai
nebegirdėjai širdutės savo
kurioje surašiau laimingo
tavo gyvenimo scenarijų.