Pasklido toliuose margi vaikystės paukščiai,
Baltais žiedais žalia jaunystė nužydėjo.
Į upę tekančią nuo tilto žiūrim baugščiai -
Atrodo, ji taip greitai niekad netekėjo...

Mes nešamės kiekvienas savo metų glėbį.
Ir žydintys jie, ir spygliuoti - tarsi rožės,
Tik ne kasdien širdim suvokt pajėgiam
Brandžiausių metų šiandieninį grožį.

Mes tikim, kad ne viskas, kas seniai praėjo,
Į mūsų delnus nesugrįžti vėlei gali...
Kaip medžiai tyliai linkstam nuo vakario vėjo
Ir vis metus skaičiuojam, lekiančius pro šalį.