Lyg atnešti ugnies Prometėjas
Tu veržeis atlapa krūtine,
Bet jausmų jau nekursto tas vėjas,
Kuris nešė prieš srovę tave.

Dingo aistros, kurių nežabojęs
Vis galėjai per naktį uliot.
Tavo patalui ašutą kloja
Iš naktigonės grįžęs piemuo.

Kūno nuovargis darosi piktas,                        
O jaunystės aistra – kliedesys.
Protingesnis už vakarą rytas
Vėlei gena į kalnus žąsis.

Bet pabuvęs to piemenio vietoj,
Kalnuose nepabūgęs paklyst,
Nuo uolos jau kalbi kaip poetas
Ir bandai tarsi aras nuskrist.