atspindys

atsimeni,
kas naktį žiūrėdavau tau į akis
bevitiškai mėgindama įminti jų paslaptis

o tu juokdavaisi
niekam negirdimu juoku
nes už langų tik naktis ir pūga

niekada nekeliaudavau viena
žinodavau tave esant
kvėpuojant mano mintimis
maitinantis nerimu

ir viena niekada neužmigdavau
nes mintis apie tave gyveno ne tik languose
ji augo ir plėtėsi mano kūne
kaip šviesa plečiasi veriant duris į tamsą

neužsimerk tik
prašau vėjui ūkiant
atsirėmus į tavo blakstienas

juk žinai kad tave išbūriau
kad per žiemą
neliktum vienas
anamcara