vargais negalais
parsiradęs lig gryčios,
atidaręs duris
ir įvirtęs seklyčion

pajutau, jog nenoriu
aš gyventi kaip rojuj,
pajutau... nebenoriu
tų rožių po kojom

štai, suaugę atėjo,
bandė proto įkrėsti.
nors kai patys išmokė-
nebeturi kur dėtis.

atsistoju ant kojų
ir žiūrau pro langą,
o matau tiktai viena-
tavąjį veidą...