Provijimas ape tris sasaris, tris pušelas na Labanora

Sanų sanōvēj Labanori gyvēnā trys sasarys. Visās bũvā labai grāžiās, kad bernai del jų iš prōtā krāustēs, ir vienas kitam pavydėdami dažnai pēšdavās. Išsirinkā ānās drūsiausius karaivėlius, ale nespėjus vesāliās atšokt‘, tie turė`jā karan jot‘. Išjōjā ir negrįžā,- kari gālvas paguldē. Ilgai sasũlās žėlabas nešiojā ir likā taip sānmergēm. Jų gerumas bũvā neišsākāmas. Ānās kožnų ažjausdavā, nelāimēse padėdavā, ir talkose prē darbų bũvā pirmās. Ale dievā duota kāžnām sāvas viekas. Pasānā visās, ir kai jau visai negalė`jā pasrūpint‘ savim, sumyslijā kaip sanōvēj pāčiās Sāniškēsna. išeit‘.
Sāniškēm vadinā pačių Labanorā grīriās vidũmiškį, kur sanŏvēj mirusius išvēždavā ir prē sankapių pakavōdavā. Ale bũdavā, kad sanēliai ir patys ti išeidavā sāvā lemties pastikt‘ ir nustāpydavā samanykščių liūnuos ar ažeriōkuos, arba juos mēškās ar vilkai sudraskydavā.
Tai bũdavā tadu, kai ānys vaikām tāpdavā naštu, kai raikėdavā pasrinkt‘, kam duonās paskutinį kūsnēlį ataduot‘ ar anūkėliui ar sanēliui. Až tai Sāniškes labanārĩškiai laikē švintu mišku ir ti medžių nekirtā, aba kũ žinai, maž katram iš medelių tāvā protēviā dvasia gyvena.
Atsisveikinā sasutēs su visais susiedais ir gražiai pasrė`dī išējā. Praė`jā Labanārkās āžerā kraštu, va ir Gyliabalā ir Sāniškių mīškā pradžia. Prē Šāltaklāniā ažeriōkā jėmē tīmt‘. Susė`dā pa sanu pušim, apskabĩnā, ir jėmē laukt‘ sāvā daliŏs.
Nā ažeriōkā paskėlā rūkas ir prislinkis prē sasučių susisukē kāmaliais pasdārē panašus
in didelį sānį.
-Sveikās pribũvusiās mānā karalĩjān,- sākā sānis.
Saniai aš jūsų laukiu nesulaukiu. Dauguma pas mani atājusių nori pasverst‘ medžiu ir dā pabũt‘ šitam svieti. Jūs bũvāt gērās žmānėm, žvērēliam, mēdēliam, ir man patikat` až gražias dainas,- sakykit kuo norit patāpt‘.
Susžvalgē sasutēs ir sākā:
-Nu, labanarĩškēs mēs, ā mūsų mylimiausi mēdžiai tai pušēlās- āukštās, lieknās, kaip
kad mės jaunystēj... Ale dā narė`tum, kad ir taliau naudų žmānėm ir svietui duot galė`tumēm.
-Gerai, - sākā Sāniškių valdŏvas.- Duosiu jum dārbā. Turė`ste Sāniškių pakrašty stāvėt‘ ir jas pilniavot‘, kad čia spakaina bũt. Tai pasrinkit kur sustoste āmžiam, ir pasrinkit kų dā gera žmānėm ir svietui duos`te.
Vyriausia sākā:
-Va Sāniškių pakrašty trys ažeriōkai samanykščiuos nedideli, ale gražūs. Aš noriu stāvėt‘ tarp Bedugniā ir Aibutiškiā ir visa kas gyva priglaust‘ ir na visokių negerumų ažustōt‘.
Untrōji sākā:
-Aš nārėč visus mirštunčius, Sāniškēsna išainunčius ažjaust‘, patiešyt‘ ir jų dušias in dausas išlydėt‘. Ā vietų noriu pasrinkt‘ až samanykščiā link Šiekščią āžerą un kalniōką,- ti stāvėt‘ ir jus, sasutes, matyt.
Jauniausia sākā:
-Ā aš nārė`č didžiausia bũt‘, kad ne tik jus abi, ale ir Labanōrų matyč ir jam patiekų duoč. Ā vietų pasrenku prē kēliā, kur Nalšiŏn aina, gali` Labanārkās raistų un kalnāliā netoli Bałtą āžerā.
-Gerai,- sākā sānis.- Imkit šitas žalias skaralas, kai nuveiste vietāsna, pasriškit un galvų ir tapste pušēlām.
Pernaktavājā apskabīnī, ryti atsbučiāvā sasālās ir patraukē Sāniškių valdŏvā tarnystēn.
Priė`jį pasirinktas vietas, apsīgābē skarōm ir atsrādā Sāniškių pakrašty pušēlās aukštēsnēs až visus medžius, lyg koki sargybiniai milžinai būtų.
Bėgā mētai, jos tāliau āugā stārė`jā. Pakrikštijus Labanārīškius, žemes ir miškus lig Sāniškių kunigāikštis atādavē bažnyčiai. Nā tadu ānās jau ne tik Sāniškių ale ir bažnyčiās žēmių rubēžių sāugājā. Ā kad nesusbuntavat`, un jų kamlių kryžius ažtāšē. Apspīlā, āšarām- sakais sasutēs, gydēs žaizdas ir tāliau tarnāvā , kām bũvā pažadėjī.

***

Čia pasaka lyg tai ir pasbaigtų, ale va tōkiās dīdelās pušēlās palei Sāniškes iš tikrā buvā. Jas minavoja Labanōrā bažnyčiās dakumintai iš 1795 metų, aprašantys bažnyčiās žēmių ribas ir vadina linkiškai `wełka drewo`. Ape jas prōvijā tēvai kũ patys maty ar kũ girdėjį iš sanelių. Ā un didžiōsiās, jauniausiās jau nugriuvusiās ir aš piemeniu būdamas megenau ažlipt‘, ale net rāstā pusēs nepasekiau,- tokia stora buvā.
Pameginkim surakuot jų likimus...
Bus daugiau
P Aibutis