Apsispręsti visada sunkiausia... Ypač kai vienoje rankoje telefonas, o kitoje – numeris. Jaučiuosi įspraustas į kampą. O žmogus, įspraustas į kampą, nebegali susigalvoti kvailų pasiteisinimų. Toks žmogus, atsiprašau, kaip iškastruotas katinas su šeimininkų parištu kaspinu. Šlykštus jausmas. Bet dabar, visgi, jaučiuosi kitaip. Aš žinau viską, išskyrus vieną menką smulkmeną. Aš nežinau, kas pakels ragelį. Tačiau kitų pasirinkimų aš neturiu, todėl surenku numerį ir nervingai prispaudžiu telefoną prie ir taip įraudusios ausies. Laukiu. Staiga išgirstu, kaip kažkas pakelia ragelį ir dusliu, pavargusiu balsu ištaria „klausau“. Akimirkai sutrinku, o tada tyliai prisistatau. Pašnekovas netikėtai pražvalėja ir įsiklauso. Bet aš tyliu. Kažkaip žadą atėmė... Ir pašnekovas neprastas – skaito mintis ir kantriai laukia. Keista, kad galvoje įsivyrauja tuštuma. Negalvoju nei apie sąskaitą, nei apie galimus žodžių junginius. Ha, ir kažkas visgi patraukė pašnekovą už liežuvio... Įdomu pasidarė, smalsumas ar įtampos neatlaikė? O jau kaip banaliai pradėjo... Klausia, kaip jaučiuosi. Net nepajutau, kaip prunkštelėjau, o vėliau, tarsi priekaištaudamas, garsiai atsikrenkščiau. Gerkle nemaloniai nuvilnijo. Prisimerkiau net. Vėl pauzė. Tada, nematomoje šachmatų lentoje, kurią galima būtų prilyginti mūsų pokalbiui telefonu, atėjo eilė mano ėjimui. Ir aš, net pasibaisėjas visu savo bukumu, kurį tik pajėgiau surinkti, paklausiau „o t... jūs?“. Nuskambėjo kaip pasimetusio pirmoko priekaištas. Pašnekovas, nors ir kitame laido gale, jokių emocijų neišreiškė. Jaučiau. Tiesiog mechaniškai nukirto – „nieko“. Šiek tiek kitokiomis aplinkybėmis būtų pridūręs „būna ir geriau“, bet dabar abu žinojome, koks šio skambučio vaidmuo.
Pašnekovas, nors ir tingiai, davė pradą ilgam ir prasmingam pokalbiui. Po kurio laiko įsidrąsinau ir aš, todėl iš pažiūros įprasta šachmatų partija virto tikrų inteligentų susirėmimu. Tik liudininkų nebuvo ir šachmatai labai jau senoviški, ką jau kalbėti apie asmeninį palaikymą... Bet buvo įdomu. Besiklausant kartais kildavo mintis pokalbį įrašyti. Nežinojau kaip, tiesiog jaučiau, kaip norėsiu visa tai perklausyti dar ir dar... Vėlgi, esant šiek tiek patogesnėms aplinkybėms. O ilgainiui supratau, kad mano darbas... Hm, skaudus ir niūrus, bet nėra jokio akių kontakto. Todėl pašnekovas, jei tik labai pasistengsiu, neišgers kaip bandydamas susivaldyti, kūkčioju.
Padėjus ragelį ilgai sėdėjau prie lango ir žiūrėjau į kažkokius judančius taškus. Sunku žmonėms pranešinėti apie mirtį. Net jei pokalbis trunka keletą valandų. Net jei jie tavo tėvai...