Švito. Pirmieji ankstyvo rytmečio spindulėliai skverbėsi pro pravirą langą ir pilkšva aušros spalva dažė kambario sienas, lubas, baldus, baltą patalinę ant lovos... Aplinkui sklandė gaivus, drėgmės prisisodrinęs oras, kuris svaigino ir vertė kvėpuoti pilna krūtine. Nebelijo. Taip ir nesugebėjusi visą naktį sumerkti akių, Oksana nustūmė į šalį antklodę, įsispyrė į minkštas šlepetes ir priėjo prie lango. Miestas dar miegojo ir tik kur ne kur languose švysčiojo mažytės švieselės.
„Keista, – pagalvojo mergina, – kaip keista... Šis žmogus sudraskė ramybę ir nežinia kokiu būdu, kokia galia, keičia visą mano gyvenimą. Kažkokia nesąmonė... Nesuprantu, nejaugi aš tuo patenkinta? Pasimečiau... – Ji stipriai papurtė galvą, brūkštelėjo išskėstais pirštais susivėlusiais plaukais ir užsirūkiusi, pro atdarą langą išpūtė kamuolį dūmų. Klestelėjusi ant kėdės, Oksana atsirėmė alkūnėmis į palangę ir tęsė nelinksmas savo mintis: – Kas per velniava? – ji toliau kamantinėjo save. – Astas atėjo su gėlių puokšte... Mes pasimylėjom, o gal tik pasidulkinom... Ir vėl jis dingo, palikęs mane su svetimu vyru. Nejaugi jam vis viena kas bus su manim? Nejaugi jis net nepavydėtų, jei permiegočiau su šituo Voldžiu? Astas puikiai žino, kad iki jam atsirandant, šventąja nebuvau. Velnias, aš tikrai pasimečiau... O jei paskambinčiau Laimai? – Staiga Oksanos galvoje švystelėjo mintis, tačiau tuoj ją teko atmesti. – Ne, net jai negaliu išsipasakoti, negaliu sakyti apie Astą. Ne!“
Iš gretimo kambario sklido trūkčiojantis Voldemaro knarkimas. Jis priminė Oksanai, jog namuose ji neviena ir bijoti nėra ko, nebent, savų minčių, kurios spaudė ir suėmę į geležinius gniaužtus, nepaleido, – o mergina niekaip nesugebėjo rasti būdo jomis atsikratyti. Pagaliau, ar išvis verta jo ieškoti? Ar įmanoma? Matyt, kad ne, nes žmogus be minčių – miręs žmogus, o Oksana stengėsi kapanotis klampiame gyvenimo liūne ir kovoti iki galo.
„Ne, su Voldžiu aš nemanau dulkintis, – pagaliau reziumavo mergina. – Vargu ar tai taptų kerštu. Tačiau tu, Astai, mane įžeidei. Išėjai, na ir eik velnio! Velniop...“

Ryškūs ankstyvos saulės spinduliai skverbėsi pro tankiai suaugusių medžių šakas. Kaip naktį išbarstyti smulkūs deimantėliai, ant lapų ir žolės tviskėjo mažyčiai lietaus lašeliai.
Išsukęs iš kelio, Astas peršoko per negilų griovį šalikelėje ir nerūpestingai švilpaudamas kažkokią, nežinia kur ir kada girdėtą, įsimintą melodiją, pasuko siauru, vos įžiūrimu miško takeliu. Prasibrovęs pro žemai nusvirusius krūmokšnius, jis stabtelėjo ir delnu nubraukė nuo jauno berželio šakos spindinčius vandens lašelius. Pats sau šyptelėjęs, Astas tyliai pratarė:
– Gamta. Kokia ji nuostabi ir nekalta, niekieno neliesta... Kaip naujagimis...
Tarytum atsakydami į šiuos žodžius ir neištartas mintis, aplinkui čiulbėjo daugybė paukštelių, kurie negalėjo atsidžiaugti nuostabia vasaros ryto gaiva.
Išsirinkęs tinkamą plačiašakį medį, kaip išdykaujantis vaikas, Astas užsikibo už jo šakų ir po akimirkos atsidūrė pačioje viršūnėje, iš kur nepastebimas, puikiai užsimaskavęs šakomis, kuo puikiausiai galėjo stebėti lyg iš po žemės išnirusią, patikimai miško saugomą vilą.
Didžiulis trijų aukštų namas smailiu čerpių stogu, kurį puošė daugybė smailių bokštelių. Namų valdas juosė aukšta, betoninė tvora, kurios viršų dabino spygliuotos vielos raizgalynė ir darė ją neįveikiama, tačiau panašia į kalėjimo arba, bent jau, sovietmečio karinio dalinio tvorą. Tik prašmatnus namas, sodas aplink jį, įvairiaspalviais žiedais pasidabinę gėlynai, trykštantys fontanai ir raudonais, smulkiais akmenėliais grysti takeliai bylojo, kad tai tikrai ne niūrios, ką tik paminėtos vietos, o kažkokio turtuolio, boso, galbūt mafijozo rezidencija, kurioje vargu ar būtų atsisakęs gyventi pats prezidentas.
Palei tvorą, pirmyn-atgal, paspraudęs uodegą, tačiau išdidžiai iškėlęs galvą, iššiepęs baltus dantis, tingiai slampinėjo didžiulis, stambus vilkšunis. Jis patikimai sergėjo namų ramybę ir buvo pasirengęs be perspėjimo perkąsti gerklę kiekvienam, kas išdrįs prisiartinti, ar pasikėsins į saugomos teritorijos bei šeimininkų saugumą.
Išsitraukęs iš kišenės nedidukus, bet profesionalius žiūronus, Astas lėtai, įdėmiai, ėmė tyrinėti buvusio bičiulio Arno, tiesiogine to žodžio prasme, rūmus ir jų valdas. Iš to namo, kuris čia stovėjo anksčiau, liko, nebent, centrinės sienos, prie kurių buvo pristatyti naujutėlaičiai pastatai. Tvora, kuri ir anksčiau juosė namų valdas bei iki šiol išlikusį sodą, gerokai žengtelėjo atgal. Tokiu būdu dabartinės namų valdos padidėjo jei ne daugiau, tai bent jau dvigubai.
– Aha, – pats su savim kalbėjo Astas tokiu balsu, tarytum būtų padaręs didžiulį atradimą. – Štai kur jie, balandėliai. – Jis nusikeikė, bet džiugiai šyptelėjo, pastebėjęs visuose keturiuose stogo kampuose esančiuose bokšteliuose po sargybinį. Retkarčiais sargybiniams pasisukus, apšviesti išdavikės saulės, blyksėjo ant pečių kabą karabinai.
„Įdomu, ko, Arni, tu taip klaikiai bijai? – jau mintyse, nežinia kam, uždavė klausimą Astas. – Nejaugi manęs? Jei esi toks bagočius, kaip man pripasakojo, galėtum ir be apsaugos visus papirkti. Nors, ne, matyt tu teisus, mirties nepapirksi – ji jau visai arti.“
Astas neabejojo, priešais jį kietas riešutėlis, tačiau jo širdis daužėsi ne iš baimės, o žadinama artėjančios keršto valandos pasitenkinimo. Užsiėmęs stebėjimais, jis net nepastebėjo, kaip kieme pasirodė moteris, o po to vyras. Jie tvarkė teritoriją: šlavė alėjas, nusidriekusias į parku virstančio sodo gilumą, kapstėsi gėlynuose, vyras atvirame baseine keitė vandenį ir pasilenkęs, kažką triūsė prie ką tik veikusio fontano. Nors tai irgi buvo pakankamai svarbios šių namų gyvenimo detalės, tačiau Astui jos pasirodė esą bereikšmės ir nuobodžios. Praėjo dar valandėlė ir kieme pasirodė du vyrai vilkį chaki spalvos uniformomis. Priėję prie vartų, nuo kur prasidėjo visu patvoriu nusidriekusi, rūpestingai nugrėbstyta smėlio juosta, jie ėmė sekti ja įdėmiai apžiūrinėdami ar nėra smėlyje svetimų pėdsakų bei tikrino, ar nepažeista tvora su virš jos ištempta spygliuota viela. Nuo apsauginių atskirtas neaukštos tvorelės, linksmai vizgindamas uodega ir lekuodamas, keistai atgijęs, paskui sekė šuo. Berods, toks rytinis patikrinimas šių namų sergėtojams buvo įprastu dalyku.
„Velniai griebtų, koks jis bailus, – su pasibjaurėjimu, mintyse šyptelėjo Astas. – Tikrai įdomu, ko gi tu bijai, Arni? Žūtbūt sužinosiu...“
Palengva rūmai budo po naktinio sustingimo, grąžinosi ir kažko laukė. Įtampa jautėsi net per atstumą. Pagaliau Astas išvydo tą, dėl kurio visą rytą čia kiurksojo. Lydimas dviejų apsauginių, žiovaudamas ir rąžydamasis, kieme pasirodė Arnas. Net po daugelio metų, žiūrėdamas pro žiūronus, Astas iškart atpažino šį žmogų. Jis neįžvelgė Arno veido bruožų, nematė ar jis pasikeitęs, tačiau nė akimirksniui nesuabejojo, kad tai tas pats Arnas. Asto rankos mėšlungiškai sugniaužė laikomus žiūronus. Jo nugara nusirito keistas, iki šiol nepatirtas virpulys, o širdis pradėjo pašėlusiai daužytis, tarytum norėdama iššokti iš krūtinės.
– Pagaliau... Pagaliau aš tave radau. Na, laikykis, mėšle, – vos girdimai sušnabždėjo Astas vos judindamas lūpas ir įnirtingai sugriežė dantimis. – Tu tik pagalvok, štai ir atėjo mūsų susitikimo valanda, – jau daug linksmiau, grįžęs prie įprastos šaltakraujiškos ironijos, pridūrė jis. – Sveikas, Arni, sveikas, drauguži...
Truputėlį pasimankštinęs, kaip mažas vaikas, pašokinėjęs ir palinkčiojęs pirmyn-atgal, kairėn-dešinėn, tebelydimas apsauginio, neskubėdamas, jis nurisnojo sodo alėja ir kuriam laikui dingo Astui iš akiračio. Tik po kurio laiko Arnas vėl pasirodė, dabar jau iš kitos namo pusės. Stabtelėjęs prie baseino, jis nusimetė sportinius šortus ir likęs tik su glaudėmis, pakėlęs į orą vandens purslus ir aptaškęs baseiną juosiančias marmuro plyteles, niurktelėjo į vandenį.
„Nudėti? Gal tiesiog dabar jį pribaigti? – svarstė Astas, šluostydamas nuo kaktos jaudulio išspaustus prakaito lašelius ir kišenėje gniauždamas šaltą pistoleto rankeną. – Ne! – Jis iš visų jėgų tuoj pat neigė savo norus, bandė užbėgti jiems už akių, prieštaravo. – Ne, ne, tokiam niekšui negalima leisti taip lengvai padvėsti. Ne. Kai ši žiurkė dvės, aš žvelgsiu į jo šūdinas akis, o jis matys savo budelį ir mels pasigailėjimo. Ne, dar per anksti... Dar pagyvenk, Arni. Bet jau greit, greit ateis tavo paskutinioji, greit... Velnias, kaip norisi tave pribaigti.“
Štai kur jie – turtingieji, tie, kuriems pinigai atstoja viską. Turtingieji, kurie nemato ir net nenumano esant tą skurdą, kuris tvyro aplinkui, nes nuo visuomenės juos skiria aukšti, nepramušami mūrai. Jų saujelė, tačiau jie galingi ir viską valdo. Bjauru, bet taip yra visur ir nieko nepakeisi, neišvalysi nuo jų visuomenės, nes pati visuomenė, net nesipriešindama, jiems leidžia plėtotis ir augti. Galima pašalinti vieną, antrą, trečią, tačiau nors jų nėra labai daug, bet vietoj pašalintųjų, tuoj pat atsiranda nauji, dar gobšesni, dar alkanesni, dar žiauresni... Tai gyvenimo diktuojamas dėsnis, nelaužoma sistema. Turčiai, kaip sliekai – nori sunaikinti, perkerti pusiau, o jis degeneruoja ir vietoj vieno slieko atsiranda du. Lygiai taip pat ir čia: nukerti galvą vienam, manai jį sunaikinęs – deja, ne. Vietoj jo atsiranda keli palikuoniai: žmona, vaikai, giminės, bendrai...  Ir čia tas pats užburtas ratas. Įsisukęs dar pirmykštėje bendruomenėje, jau amžių amžius jis sukasi nesustodamas ir suksis amžinai, nes žmonės nebemoka gyventi kitaip. Jie trokšta, kad juos kas nors engtų. Visur, visam pasaulyje, neatsižvelgiant į politiką, įvairias santvarkas, religijas ir rases, privalo egzistuoti turčiai-valdovai, ir vargšai-vergai. Rūmai ir lūšnos. Kartais rūmai griūva, bet... Gyvenimas nesibaigia griuvėsiais. Rūmų vietoje vėl išauga lūšna. Ir viskas prasideda iš naujo...
O kada buvo kitaip? Šito nepamena niekas, nes šešėlinės visuomenės istorija įtaigiai teigia, jog kitaip būti negali, kad vos tik elgeta pralobsta, jis tampa vienu iš tų degeneravusių sliekų ir jam reikalingi rūmai, nė kiek neprastesni už antrąją jo pusę. Ir vėl, vietoj lūšnų auga rūmai... Ir vėl, kažkur miršta kūdikis iš bado... Ir vėl, kažkas žarsto tviskantį auksą... Vėl...
Karšti saulės spinduliai kepino taip, tarytum naktį net nelijo. Tik tankios beržo šakos Astą truputėlį slėpė nuo karščiu alsuojančios saulės. Buvo jau vėlyvi priešpiečiai, kada suskambo Asto telefonas. Ragelyje pasigirdo linksmas, bet tuo pat metu susirūpinęs Oksanos balselis:
– Labas! Kas naujo, Astai? Kur tu vėl dingai? Kur tu dabar? – Ji pylė klausimus ir laukė atsakymų.
– Sėdžiu medyje. – Astas nusijuokė. – Sėdžiu ir tiek. Jūs su Voldžiu viską sutvarkėt kaip liepiau?
– Dieve, kokiam medy? Ką tu ten darai? – Staiga Oksana sutriko, bet tuoj pat gryžo prie svarbių reikalų: – Taip, aišku. Mašina stovi kieme. Tau skambinu iš savojo mobiliako...
Tačiau Astui visai nesinorėjo klausyti tuščio merginos čiauškėjimo. Jis nutraukė Oksanos žodžius ir paliepęs atvažiuoti į sutartą vietą jo pasiimti, išjungė telefoną.
Tuo tarpu į Arno kiemą įriedėjo net du naujutėlaičiai, didžiuliai džipai, blizgą savo nepriekaištingai prižiūrimais juodais kailiais ir saulėje žybčiojančiais užtemdytais, visiškai juodais langais. Minutėlei stabtelėję priešais paradines duris, staiga, tarytum supratę nevietoj sustoję, o gal pajutę esą sekami, pasislėpė už namo kampo ir dingo Astui iš akiračio.