Buvau žmogus neįleistas į dangų
po šventųjų darbo laiko plyšelius
grindyse nagiukais krapštinėjęs
ieškojęs kaži kokių slaptų įėjimų
pamestų popierėlių su užuominom
dulkelių nubyrėjusių nuo pokalbių
bent kažko kas leistų ramiau grįžti
bet tuščiai tik panagėm juodesnėm
gimiau raukšlėta kaip pamišusi senė
prieš mirtį supratusi kad nesuprato
kas tas gyvenimas mirtis kas ji pati.
Taip ir augau, tiesa, grindis plauti
kažkodėl turėjau nesveiką potraukį
iki sutikau tave, kary, dideliais batais
aplipusiais juodu gruntu kai iš kažkur,
nesakei iš kur, grįždavai atnešdamas
po atsakymą mano kvailai prigimčiai.
Dabar visi kraupsta nuo mano juoko
galvoja: na jau visai- iš nieko kvatoja.
O kad žinotumėt kas mano kišenėse
ir jus apimtų šitoks keistas kliedesys:
nešiojuosi susirankiojus nuo grindų
kruvino grunto, nes tarei: nėra mirties,
grunto su sėkla, nes viskam lemta atgyti,
įšilusį gruntą, nes be meilės kitam neaugsim,
ir nepaprastai lengvą gruntą nes išeinant tarei:
kai nutarsi ateiti pas mane tai tarnams prie durų
pasakyk kad tavęs Dievas jau labai seniai laukiantis.