Matyt, jau niekur nepradingsiu,
Reikės priimt likimą tyliai,
Jei tik į ledą nepavirsiu,
Šnabždėsiu jai – gražuole, myliu.

Sakysiu dar, kad man patinka
Jos siautulingas, baltas šokis,
Lelijos žiedas, kai sustingsta
Ant lango paliestas vyliokės.

Sidabrą, deimantus jos girsiu,
Bet rankomis, šiukštu, neliesiu,
Karšti jiems būtų mano pirštai,
Mažom žvaigždelėmis nešviestų.

Žinau, tai ji gulbes paleido
Žemyn upe į jūrą plaukti,
Išspaudžia ašarą ant veido,
Kai vėjyje bandai pašaukti.

Trumpa diena, ilga naktis,
Ligi pavasario toli,
Bet prisitaikai, gyveni
Net ir šaltos žiemos glėby.