E aš da vis ataminu
Seniai seniai
Aukštaitijas ežerai
mūsų veidus ištrynę.
E aš da vis ataminu
Tavi stovint ir laukiunt
pre Alaušą ežerą
visadu pirmutinį.
Kaip parašiutai metai nuslaidą
un tavą ir maną praaitęs,
bet ažsimiršt nelaidžia...
Atsitęs da numintąs gėlas,
bet neinvysi gi ilgesią,
kaip šunią un būdų,-
anas staugs ir kauks.
Ir gels kaip gėlįs...
Tai aš vis ir ataminu.
Vaizdas iškilus.
Ir grįžta un širdį
mintys ir dainas,
kaip varnėnai
un paliktus inkilus.