Keistoka, kai matau –
Šekspyras pinigus skaičiuoja.
O taip, materija ši išdidi!
Bet kažkodėl ne liūdna,
Kad lig šiolei neišmokstu
Pagirti jos, apvaikščiodamas širdimi.
Man, regisi, geriau
Į žvaigždę žiūrint, patikėti,
Kad mano lauknešėlyje dar laiko daug -
Suspėsiu, kur einu - nueiti,
Bet būčiau vaikiškai naivus,
Jeigu prašyčiau, grįžtančio sulaukt
Arba į tavo garbę įsikibęs,
Kartočiau sąlančiu balsu:

Kaip tas, kuris su indėliu kartu
Vėliau dešimteriopą pelną gauna.
Taip dešimtsyk laimingas būsi tu,
Jeigu turėsi įpėdinį jauną.\"

O! nemanau visai,
Kad įpėdiniai pakartoti gali
Jaunystę mano, o joje – mane,
Ir tie keli charakterio bruoželiai
Ar pojūčiai, tapatūs širdyje,
Į atmintį tik skaudulį įlies
Primindami, kas šit beliko iš manęs.
O Viljamai, galėtum atsidusti
Prie buhalterijos skaudžios -  
Tegu nebūna įpėdiniai skurdžiai,
Tegu nelaukia mano dovanos,
Nes protingiau atrodo,
Likt kartu širdies beribėje erdvėj,
Neleidžiant jiems sugrįžti atgalio,
Į mano bruožus ar charakterį,
(Gink dieve!) - juo labiau.
Pasaulis kuriasi kasdieną,
Palikęs būtį protėvių,
Tapsena per naujas erdves -
Kas buvo  - buvo!
Ir tegu nesikartoja,
Bent kol ieškosime  
Nemirtingumo dėl savęs...