Žėima
Barsta smulkius kroupus debesis pritemė,
Nulingou i tuoli luomuom ė kalnelēs –
Līguo puikiū panū šlamou apatėnē,
Berža šakas pouko balto apsivielė.
Ne daug kas tetraškėn snėga kėita vėršo,
Pamiškie tik stėrnu piedu priraitīta,
Ė laukā alksnīnu kvapās isėpėršė,
Neprarond dar sava šalta epetita.
Barbē rēk judietė, palonkstītė kuojės
Ronkuom pasiūboutė, ka atgauto dvasė,
Nuors dėinuos baltībie žėima mataroujės,
Ė krūmaliu šuonus īr snėgās apkasus.
Blėzgoriau snėigīnā, ka ė pėlka dėina,
Če spalvū vėsuokiu vėsumet gal rastė –
Kor stirksuojė ražā palėktuos rogėinas,
Snaud snėigās užpėltas vieputiniu brastas.
Ont žemās krūmuokšnēs, ont žulies stėibelēs
Īr keporės baltas, skrībelē raitītė,
Barbē mėla kelnės no pūguos pabala,
Kol ana žīgiava pamiškė šī rīta.