O Rojaus soduos žydi gėlės... (78)
Tarytum perskaitęs ir norėdamas išblaškyti prieštaringas merginos mintis, vėl užsirūkęs, Astas paklausė:
– Oksana, kiek kartų matei mirštantį žmogų? Ar laikei nors kartą ant rankų krauju plūstantį kūną, kuriam jau niekuo nebegalima pagelbėti, nebent, nutraukiant visas kančias, pagreitinti jo mirtį? Tu nesuprasi, mažyte, tačiau kartais paskutinis atodūsis būna malonesnis už tankų orgazmo alsavimą.
Oksana vėl ir vėl nežinojo ką atsakyti. Ką tik patirtas meilės akimirkas jau visai užtemdė šiurpą varanti tema, o Astas tebeplėtojo ją toliau, pats atsakinėdamas į savo klausimus.
– O aš mačiau daugybę mirčių. Mačiau iki neatpažįstamumo sumaitotus žmonių kūnus – dar gyvus, ir nebe. Ant mano rankų mirė nevienas gyventi geidžiąs žmogus ir nevienam teko nutraukti nebepakeliamas žemiškąsias kančias, nes jos darėsi pragariškomis ir beprasmėmis. Mačiau upes kraujo, Oksana, mačiau kančias, kurias kenčia žmogus netekęs rankos, kojos, suvarpytas skeveldrų, ar prismaigstytas automato kulkų. Patikėk, tokiais atvejais visi meldžia Dievo kuo greitesnės mirties, tačiau visagalis sutvėrėjas nepadeda, neatsiliepia į maldas, nes jis bejausmis, ne – jo tiesiog nėra; ir tokiais atvejais visi dėkingi tam, kuris padeda numirti, nes gyvenimas pasidaro pragaru, o mirtis – išganymu. Tai kas, Oksana, vis tik yra ta mirtis? Pagalvok, ar verta bijoti to, kas kartais tampa laime. Mažyte, nejaugi tu bijai laimės?
Oksanai norėjosi užsikimšti ausis, kad tik negirdėtų šių baisių žodžių. Ji norėjo pabėgti, atsibusti ir pajusti, kad tai tik sapnas, o ne neišgalvotas pasakojimas. Deja...
„Dieve! Dieve! Dieve!.. – Mergina net nebesusigaudė savo mintyse. – Koks jis baisus... Ir jis nesiruošia apsiriboti vien šiais siaubingais pasakojimais, šiomis mintimis. Astas vėl kažką rezga. Tik dabar tai įvyks ne kažkur ten, tolimuos, laukiniuos kraštuos, o čia... O Dieve!“
Pagaliau Oksana susikaupė ir įsidrąsinusi nutraukė Asto pasakojimą apie jo gyvenimo ir mirties sampratas:
– Tu nebesapnuoji košmarų? – Jos balsas virpėjo.
Astas pažvelgė į paraudusį Oksanos veidelį nuo kurio ji ką tik patraukė delnus ir šyptelėjęs, atsakė:
– Tu baigi nuo jų išgydyti. Gulėdamas šalia tavęs aš sapnuoju tik tave, tavo patrauklų kūną, tavo seksualų kvapą, kuris užgožia net praeities aromatus... Arba visai nieko...
Staiga pamiršusi baisiąją šio žmogaus pusę, Oksana prigludo prie mielo vyriškio krūtinės ir, tarytum išsigandusi, kad kas nors jo neatimtų, abiem švelniom rankelėm tvirtai apglėbė jo pečius. Kol kas tai buvo jos nuosavybė, kuria ji, jokiu būdu, nė su kuo nenorėjo dalintis. Bent jau kol kas. Dabar Oksana visiškai nekreipė dėmesio į kraują ant šio žmogaus rankų: jos buvo švelnios, mielos ir mokėjo ne vien žudyti, bet ir nepakartojamai glamonėti.
Tačiau šią ramybės minutėlę staiga sudrumstė šaižus durų skambučio džeržgesys, kuris pripildė visą butą ir, atrodo, jei dar sykį pasikartos, neišlaikę jo kurtinamo griausmo, išvirs mūrinės namo sienos.
Kaip aukštyn pamėtėtas, Astas pašoko iš lovos. Palikęs po paklode susigūžusią Oksaną, iš šalia lovos gulinčių kelnių kišenės jis mikliai išsitraukė pistoletą. Nesukeldamas nė menkiausio triukšmo, atsargiai statydamas basas kojas, Astas nusėlino prie durų ir žvilgterėjo pro akutę. Už durų stovėjo Voldemaras. Jis vėl buvo benuspaudžiąs skambutį, tačiau tuo momentu Astas pasuko raktą ir staigiu judesiu atlapojo duris, tokiu būdu pats apdairiai likdamas už jų. Kai tik Voldemaras peržengė slenkstį, tarytum pačios, durys staiga užsitrenkė, o Astas svečiui liko už nugaros. Jo rankose tebebuvo tvirtai suspaustas pistoletas, kuris beveik rėmėsi Voldemarui į nugarą. Astas spragtelėjo elektros jungiklį ir įsižiebus šviesai, paklausė:
– Kas nutiko, Voldi?
Tik dabar Voldemaras suprato papuolęs į sumaniai paspęstus spąstus, kurie ką tik užsivėrė jam už nugaros. Jis pastebėjo į jį žiūrintį pistoleto vamzdį.
– Nuleisk tą pušką1, šiurpą varo. – Mostelėjo jis ranka. – Pas mane ką tik buvo atsibastę mentai.
– Na ir?.. – nekantriai paklausė Astas, tačiau pistoletą nuleido.
– Nieko... Klausinėjo ar nepastebėjau ko nors įtartino. Liepė būti atsargiam, nes grįžo sesers žudikas ir nežinia kas dabar jo galvoj...
– Užeik. – Tik dabar prisiminęs, kad nemandagu svečią laikyti prieškambaryje, Astas mostelėjo ranka kurioje tebelaikė pistoletą, liepęs Voldemarui sekti paskui, tačiau staiga grįžtelėjo atgal ir paklausė: – Uodegos neatsivedei?
– Ne, viskas švaru – esu tikras, – net nesuabejojęs, atsakė Voldemaras. – Pusę miesto apsukau, tris tačkas pakeičiau. Uodegos moku nusimest – būk ramus... Nebe vaikas...
Patenkintas, Astas linktelėjo galva ir įėjo į kambarį. Suspėjusi ant visiškai nuogo kūno užsimesti savo gundantį chalatėlį, tarpdury pasirodė Oksana. Ji šukavosi susivėlusius plaukus ir klausiamai žvelgė į abu vyrus.
– Atleisk, Oksana, kad taip vėlai... – Truputėlį sutrikęs, supratęs, kad sutrukdė ramų vakarą, pradėjo atsiprašinėti Voldemaras.
– Niekis... Mes dar nemiegojom, – nuramino jį mergina, tačiau nerimas vėl grįžo į jos pavargusį veidelį.
Astas numetė priešais Voldemarą tą patį nelemtąjį laikraštį ir šyptelėjęs, pratarė:
– Paskaityk, drauguži, pasigėrėk ką apie tavo korešą rašo.
Kol Voldemaras įdėmiai skaitė, Astas išėjo į kitą kambarį ir grįžo jau apsirengęs. Jis dar kartą išsitraukė pistoletą, patikrino apkaboje šovinius, pavartė jį rankoje ir užsirūkęs, atsisėdo ant sofos šalia svečio. Baigęs skaityti, kurį laiką Voldemaras sėdėjo tylėdamas ir bandė įvertinti bei suvokti, kokį pavojų kelia draugystė su šiuo žmogum, apkaltintu, bet tariamai nekaltu dėl jo sesers žūties. Anksčiau jis privalėjo Asto bijoti kaip žudiko, dabar gi, šis žmogus, įvėlęs į savo kėslus, galėjo jį lengvai įkišti už grotų, visų pirma, už pavojingo nusikaltėlio slėpimą.
– Kavos?.. Voldi, gal tu alkanas? – kurį laiką stebėjusi šiuos du skirtingus vyrus, kuriuos pradeda sieti dar nelabai aiškūs, bet jau pastebimi reikalai, nutraukusi Voldemaro mintis, paklausė Oksana.
– Ne, ne, ačiū, – suskubo atsisakyti Voldemaras ir mandagiai pridūrė: – Aš jau po vakarienės. Labai ačiū...
– Voldi, – pagaliau prašneko Astas ir numetė priešais Voldemarą šūsnį pinigų, – rytoj nupirksi gerą, bet akių netrinančią2 tačką. Popierius sutvarkysi Oksanos vardu. Paimk porą mobiliakų: sau ir Oksanai. Pasuksi man, apšviesi3 numerius. Oksana... – Baigęs duoti nurodymus Voldemarui, dabar jis kreipėsi į merginą, kuri tik mirkčiojo akimis, klausėsi ir, be abejo, suprato, jog Astas rezga kažkokius slaptus planus. – Oksana, – kur kas švelniau pakartojo jis, – man reikės tavo pagalbos. Tu juk man padėsi?
– Aš?! – Mergina nesuprato apie ką eina kalba. – Kuo aš galiu tau pagelbėti? Tu užsispyręs ir...
– Ryt eisim į vieną kabaką. – Astas net neišklausė jos. – Apsirengsi seksualiai ir gundančiai. Žodžiu, tapk seksy giol4, kad į tave visi vyrai žiūrėtų akių neatplėšdami ir geistų dulkintis tiesiog kabake ant stalo. Aš nejuokauju, man tikrai reikia tavo pagalbos. Neabejoju, tu susitvarkysi, sugebėsi...
Jis atsistojo, išėjo į prieškambarį, užsimetė ant pečių striukę ir kyštelėjęs galvą pro praviras duris, pasakė:
– Aš paskambinsiu...
– Tu kur? – Oksanos veide atsispindėjo nuostaba, baimė, neviltis. – Naktis... Lyja... – Ji dar bandė Astą sustabdyti, bet tai buvo beviltiška. Jis net negirdėjo kas jam sakoma.
Trinktelėjo durys ir Oksana vėl liko viena. Tiesa, kambaryje tebesėdėjo Voldemaras, kuriam Astas liepė valandėlei užtrukti – dėl konspiracijos, tačiau tuštumos užpildyti jis nesugebėjo. Į merginos širdį grįžo bjauri vienuma ir iš proto varantis susirūpinimas.
Pasijutęs nejaukiai, netgi sutrikęs, Voldemaras irgi norėjo išeiti, tačiau jau prie durų jį pasivijo Oksanos prašymas:
– Neišeik, pasilik... – Ji tikrai bijojo likti viena; bijojo išprotėti – Neišeik, paklosiu šitam kambary, permiegok pas mane. Voldi, aš bijau likti viena... Baisiai bijau... Prašau, pasilik.
– Bet... – Voldemaras dar labiau sutriko ir norėjo prieštarauti.
– Prašau... – Tai buvo jau malda ir ji vertė paklusti. – Nežinau kas pastaruoju metu su manim darosi, bet aš bijau, klaikiai bijau... Visko... Bijau vienumos, bijau žmonių, bijau... Bijau netekti Asto. – Oksana vos neverkė.
1 Puška – pistoletas, ginklas (žarg.).
2 Akių netrinančią – nekrintančią į akis (žarg.).
3 Apšviesi – praneši, pasakysi, paskambinsi, kad telefone liktų numeris (žarg.).
4 Seksy giol – seksuali mergina (netaisyklingas, žargoniškas anglų kalbos vartojimas).