Praėjęs ruduo
Ruduo tartum braidęs po pamazgų duobę -
Beliko tik niūrios ir murzinos spalvos.
Keistoka mada - medžiai griaučius parodė,
O vėjas, juos rėdęs, vėl liko nekaltas.
Lietus, dargana, ištapšnoti purvynai -
Vaizdai, pranašaujantys masinę slogą.
Pastėro ruduo, pats savęs nepažinęs -
Dar vakar auksinis, o šiandien - jau nuogas.
Dabar derliaus turtais naudojasi pelės,
Atradusios pilną valstiečio aruodą.
Ruduo nusiminęs - duobėtas jo kelias,
Save išdalino, o jam kas ką duoda?
Ir štai paryčiais kur klajoklis tas guli
Dangus ėmė kristi į dygią ražieną,
Apdengdamas kaip šermeninė drobulė
Rudens pasibaigusio atilsio dieną.
Gamta jau tokia - glamžo buvusią šlovę
Ir nutrina tai, kas dar vakar klestėjo.
Tad buvęs ruduo, kai sniegu užsiklojo,
Išliko tik tiek, kiek save pats pasėjo.