Pasėvažiuojė
– Kazimierieli, ka važiousi pakalniou, – aiškėn tievs, – tēp sutėmpk atvarslus ont savės, neleisk arkliou isėbiegietė. Vo jē ons isėbiegiejės patraks, ta vėskas išlakstīs i šuonus – nebsorinksi nē tekiniu, nē gardiū, nē kėtkuo. Ė patem dā galv gal nuliektė no petiū. Jug matā, kuoki ta komelė īr isėjiedusi, vėituo nebnostuov.
Muotina irgi sok aplinlou:
– Dešėnie gatvės posie īr rauduonu plītu dėdėlis pastats so platiuom dorim. Pro anās ka iēsi, pamatīsi maža longieli ė jē ons būs oždars, gerā pabėldink. Ka atėdarīs, tā muotrėškā ė pasakīk: „Atvažiavau i lėguonėnė parsėvežtė mūsa babusės –Vuonuos Jezbutienės“. Vo paskou anėi tau jau pasakīs kor berēk ētė ė kou darītė. No ė jodo sosiedosio i ratus lig vakara ė parvažiousėtav.
– Vo so arklio ivažiuok i kėima,– neatstuo tievs,– prisok pri tuoruos ė, ka nepabiegtom, prėirėšk. Tik nuēdams nežmėršk numautė brėzgėlus ė untkabintė maišieli so avėžuom – lai pajied gyvolīs, ka nomėi važioujint grētiau biegto.
Vo Kazimiers tik rauka nuosi, vaipuos ė galvuo: „No, a nebėngsėtav vėina karta jodo mon zagnatītė, a paugosem žmuogou rēk aiškintė tuokius niekus? Ne veltou žmuonis saka, ka muotinā vāks palėikt vāko ė grabė atsėgolės. Līguo aš par sva omžio nebūčiuo ni arklė matės, ni ratūs iediejės.
Vo važioutė reikiejė tuolėi, aple dvėdešims kiluometru, dolkėno, raitīto ė kalnuoto kelio, par krūmalius ė mėškelius, par biegontiū opaliu ė opalieliu tėltus, vo vėinor kėtor pri kelė bova ė stombiesnis prūds ė gėloma žteka. Kāp Kazimiers ka liuob sakītė – ondėns anūs bova vėrš galvuos.
Bova vasaras vėdorīs ė dėina ketėna būtė karšta. Kazimiera, ka neparkaisto galva, apmuovė druobėnė balto keporė, tievs dā apveiziejė a gerā īr pakinkīts arklīs, vo muotina atbiegusi idavė ė maišilieli so pravėnto. Reikies važioutė kuo ne vėsa dėina, išalks, lai pavalga. Ne kažė kuo ė teidiejė. Vakarīkštē bova vėrė kleckus, ta i trijū dėdesniu vėdorius muotina idiejė keptū kresnu, ka vāks kelie galietom skaniau ožkoustė. So douno bova sunkē – žmuonis jau bova sovarītė i kolkuozus, ė bevalgė tik tou, kou par nedielė puora kartu so arklėnēs ratās žaliē dažītuo diežie beliuob atvežtė iš rajuona kepīklas. Nuors ta douna bova patėžusi, sūra, kepama bliekuos, bet ė anuos ne kuožna karta tegaliejē gautė. Tonkē vėn, pardaviejė Ėivė, dėdėlie komunistė ė patrtijuotė, ka jau neturies nuotaikas, tėms gīventuojems miestalie, korėi tikiejė i Dieva ė ejė i bažnīčė, tuos dounas neliuob pardoutė.
– Lai jums dounas kepala atkėš Dėivalis, nier kuo anuos jimtė iš tarību valdiuos.
Ė no pat rīta katalėka vāks, stuoviejės puora a trēta adīnu eilie, nuors bova tuoks pat lėisos kāp ė kėtė, išēs iš krautovės be dounas. Tēp vakar bova atsėtėkė ė Kazimierou. ė diel tuo ons dabā pėitams vežies ne kelis abrakus dounas, vo vakarīkštius kleckus.
Isiedės i ratus Kazimiers ni nejota kāp išgragiejė par miestalė bruki ė išvažiava i vėiškeli. Pagriuovē jau bova gerā prižielė žuolies, žīdiejė usnis, nuotrynas, svīravā šimtā vėsuokiausiu žuoliū varpieliu, kuriuos, kāp vabalū sparnā, blizgiejė saulie. Pagal keli, ta pakėldamas aukštiau, ta nusileisdamas, lakstė kregždės, tuoliau ont dėrvuoms vītoriava cīrolē, nardė špuokā, kartās nuplasnuos ė kuoks gondros. Kazimierou važioujint atruodė, ka ons valda vėsa pasauli – terēk tik patrauktė atvarslus ė so arklio gali isoktė i bet kuoki kelali, vo jē ožmeti anam so vuotego, ta arklielis tēp paspaud, ka ratā lek par žvīrus ė akmėnis bemaž anū nebkludīdamė – tik šuokinie ė daužuos, kāp kalvė kūjis i gelži.
Aple tuokė keliuonė Kazīs tegaliejė tik retkartēs pasvajuotė. „Esi pats sau puons ė gali važioutė tēp, kāp tau rēk,– džiaugies ons“. Vo novažioutė i tou miesta, rēkalū bova ė daugiau. Ons važioudams nikamė neskubies, apveizies vėsokou, bet svarbiausē pamatītė traukini ė gelžkeli. Tėik vėskuo bova gėrdiejės aple tus dalīkus, ka galvuo nebtėlpa – reikiejė sava akimis pamatītė ė isėtikintė a tēp, kāp pasakuo, ė īr. Mama aiškėna, ka traukėnė pečios īr panašos i pragara, kor velnē korsta ugni ė smaluo vėrėn griešnūju dūšelės, kėtė pasakuojė, ka traukinīs jau važiou – vo to, būdams vaguonė, nieka nesopronti, a ons jod, a dar tebstuov. Biegē esou tuokėi līgė kāp stals, vo patis vaguonā esou dėdėlė kāp gers truobuos gals, žėnuomās, jē anou pakeltumi, pridietumi ašis ė untmautumi gelžinius tekinius. „Ė kāp tėi tekėnē ont tuokio pluono biegio gal važiautė ė nenukrėstė – tuo nikāp negalio suprastė?“,– mėslėi siediedams ratūs Kazimiers.
Jau nesostuodams važiava kuokės dvė adīnas. Mūsa keleiviou ikaita šuonā ė ons, privažiavės didiesni pakelies prūda, pri krūmalė, ka ė nedėdėlem šešelie, sostabdė arkli, padiejė anam pajiestė žuolėis ė noejė maudītėis. Plauktė jau muokiejė. Če bova platiau, kāp anuo opalie ė geruokā gėliau; bet jug tuo ė reikiejė, nes kāp kėtēp patikrinsi, a to gerā jau plauki, a tik plakīs kāp i prūda imesta perekšlė vėšta? Vondėns viesa atgaivėna Kazimiera, anam puora kartu pavīka parplauktė prūdali. Vėdurie bova gėlėi, ons miegėna so kuojuom prigautė dogna, bet nieka neišējė ė iškėlės noplaukė i kronta. Arėklīs par tou laika irgi paėlsiejė ė grēta vėn devīnmietis keleivis vėiškelio nugragiejė tuolīn. Ė dar, žėnuomās, tėik ėlgā nebvažiavės, nosėmaudė neplatem pakelies opalelie ė apveiziejė a po akmėnim nier kuokiū žoviū a viežiū. Uns bova dėdėlis žvejīs, tik neturiejė nikuokiū žvejības ironkiu. Ta žuvis liuob gaudītė so ronkuom. Ka viel isiedės i ratus pradiejė važioutė, pamatė tuolomuo iš mėška miediu išlindusius bažnīčės buokštus. Važioujint anėi po biški artiejė, didiejė, čīstijuos no padūmavosė tuolė – pradiejė matītėis buokštu kampā, ėlgė longa, koriūs, kāp atruodė Kazimierou, toriejė būtė pakabintė dėdėijē bažnīčės varpā. Pri pat miesta kieli užtvierė iš vėršaus nusėleidusi kažkuoki skersa kartės, vo tuoliau ons pamatė gelžkelė biegius. Būtom išlėpės iš ratu ė apveiziejės geriau, bet nebova kor prirėštė arklė, vo ons galiejė kuo nuors pasėbaidītė ė pabiegtė. Tad siediejė ė laukė, kas so tou kartė bebūs tuoliau? Je, je – neužėlga sušvėlpė ė pūškoudams ė bildiedams, tėmpdams daugībė vaguonu, pravažiava traukėnīs. Pro kamėna vėrstėnuos vėrta joudiausė dūmā, pasmėrda degontė onglė. Arklīs pradiejė trīptė ė trauktėis atbols, bet Kazīmiers itėmpė atvarslus ė arkli nuramėna. „Gerā, ka nebovau išlėpės iš ratu“, – pasėdžiaugė sava sopratingomo. Ka kieli užtvierusi kartės pakėla, ons ivažiava i tou miesta gatvė, kor bova lėguonėnė.
Neėlgā važiavės pamatė tou dėdėli rauduona pastata ė kėimė pri skersuos kartės prirėšės atvarslus, iejė i vėdo tvarkītė rēkalū. Gīdītuos Kazimierou pasėruodė dėdėlē mondros, bet pas babusė iētė leida. Vo tėn sožėnuojė, ka lūžusi anuos kuojė dar nier kāp reikint sogėjusi ė anuos nomėi važioutė gīdītuos neišlēs. Babusė melstėnā meldė, ka lēsto važioutė, bet gīdītuois griežtā pasakė, ka, gerā vėrtos, išlēs tik dar po dešimtėis dėinū. Ė dar, išēdams iš palatas, pridūrė:
– Aš jodumi šėndėin išlēsio, ka rītuo viel so tou patė kuojė atvažioutomėtav iš naujė goltėis i lėguonėnės luova. Ne, ne – tuo nebūs.
No ė kou, Kazīs atsėsveikėna so mamunelė ė išejė iš lėguonėnės.
Arklīs bova jau sošlėmštės vėsa žuolė ė Kazīs anam ont galvuos ontmuovė terba, koriuo bova kuokėi ketorė kīlā avėžū. Paskou ons ilėpa i ratus ė pradiejė valgītė pėrmouji klecka. Bova skanē ė sukėrta dā ė ontrouji. Bevalgont išgėrda, ka vėsai netuolėi švėlpau ė brazdiedams gelžkelio važiuojės garvežīs. „Laika torio apstē, kol arklīs sujies avėžas, eisio ė pasėveiziesio, kāp ons tėn važiou ė kuo švėlpau“,– pamėslėjė ė patraukė i tou posė iš kor ejė garsā. Už kuokė šimta metru pamatė stuoti, vo už anā kāp tik ė stumdė vaguonus jouds garvežīs. Patem anuo prīšakie rauduonava dėdžiolė pėnkekampė žvaizdie.
Kėik apsėpratės ė pamatės, ka mašinists niekor tuolėi nevažiou, vo tik testumda vaguonus iš vėina stuotėis gala i kėta, Kazimiers nutarė, ka sostuo, išuoktė i mažās burtelēs žvyra prikrauta vaguona ė paveizietė kāp atruoda vėsks važioujint. Ėlguokā reikiejė lauktė, kol pasėtaikė gera pruoga. Kazimiers bova šuoklos ė anam pavīka be kuokiuos bieduos. Ka jau ilėpa ė vaguons pradiejė jodietė, pėrmiausē išsėsvierė par krašta ė gerā apveiziejė diel kuo tėi tekėnē nenuvažiou no biegiu i šuona. Paskou apveiziejė kāp īr sokabintė vaguonā ė tik po tuo pradiejė pajostė pati važiavėma maluonoma. Vaguons bova dėdėlīs ė žvīra anam bova priversta kuoks posšimtis arkliniu vežėmu. Vo važiava ons tėkrā kāp stalo, tik biški cinkčiuojė biegiu sudūrėmā. Ka ne anėi, ne kou tebūtumi ė sopratės ā ons važiou, ā vėituo stuov. Tuo važiavėma ni iš tuola negaliejē līgintė so važiavėmo arklėnēs ratās. Tas ėlgs ė platos vaguons, atruodė Kaziou, ne važiou, bet plauk uoro kāp gers liektovs, ė vėsai ne gelžėnēs biegēs. Naujuojė keleivė galvelė darbavuos vėso pajiegomo ė grētā vėn anam pradiejė ruodītėis, ka ons tou vaguona pats ė vairou, tik vėsa bieda, ka tas judiejėms tebova lietuoks. Paskou Kazimiers pamatė, ka tas vaguons artie artie ė atsėtrėnkės i kėta vaguona stėprē sožvongiejė ė sokėba so anou. Priējė kažkuokėi vīrā, krapšties po tuo vaguono, bet ons atsėgolė ont žvīro ė prisėglaudė pri borta, ka anėi nepamatītom ė neišvaryto anuo laukuonās. Ka anėi noējė, traukinīs viel pradiejė jodietė. Kėik pavažiavės ėlguokā pašvėlpė ė judiejė tuoliau.
Musa keleivis tik apsėdžiaugė, ka vaguons pradiejė važioutė tarsi biški grētiau. Bova vėsai kėtuoks jausmos, tik vies švėlp pro ausis, vuos bepamatā, kas īr šalėp biegiu. Tik po keliū mėnotu Kazīmiers atsėboda iš sava džiaugsmū ė soprata, ka traukinīs jau išliekė iš miesta ė dom laukās. Toukart jau ons pamatė, ka pats īr ilindės i spouslus ė dabā ons jau tor siedietė ė liektė i kėta miesta, korės bova už pėnkiuolėkas kiluometru. Tēp lekont ni mėslelės nebova, ka galietom iššuoktė iš vaguona, nes vėskas pro šali muovė tuokio greitio, ka negaliejē ni somatytė. Ė Ons tematė tik ka pro šali skristėnā skrend krūmā, medē, pakelies nomā, vo žmuoniū somintė pagelžkelė takā raituoskāp gīvatės – ta giliedamė, ta pašuokdamė, ta ilīsdamė i krūmus ė griuovius,ta viel išnėrdamė iš anū. Ė tas liekėms Kazimierou nebteikė nikuokė maluonoma. A no viejė a no kuo akies anam pradiejė kauptėis ašaras, pro korės neaiškē maties pri lėguonėnės kartės prirėšts arklīs sopīkės tieva veids, ė tuolėms kels, korės tēp lėngvā bieg pro akis dabā ė tėik ėlgā dar troks, ka reikies basuom kuojuom, grīžtė atgal.