Taip norėčiau sakyt, kad nesu dar ištarus to visa supurtančio žodžio,
Kur nelyg naikintuvo kruša suvarpo kiekvieną likimą,
Po kurio ramios buvusios sielos atrodo
Tarsi miesto griuvėsiai po trumpo bet tvirto sprogimo,

Ir tada tiktai tavo bėda, ar statyti ar keltis
Susirinkus dėžes su laiškais ir kita nereikšminga manta,
Tik baugu, nes ne visad žinai, kad yra parengta toji valtis,
Kuri perkelti gali iš niekad į visada.

Bet, deja, negaliu. Ir nustoju dėl šito gailėtis,
Nes žinau, kad už metrų ar myliu, bet kažkur dar arti yra
Figūra, kurią kartas nuo karto sučaižai tuo amžinu rimbu \"mylėti\",
Bet už tai atsakysi, kai baigsis era.