Rudens kalbėjimai ( 4,5 )
4
Mylimas... negirdėdamas skaitai mane,
Nujauti,- rituos banga paskui bangą.
Lyg kopų vėjo dvelksmą,
Kartu su smėliu skaičiuoju laukimo aitrą.
Ji nenuspėjamo skonio, spalvos, garso.
Skamba atstumų varpais: toli, arčiau, negirdėt.
Trokštu, noriu, nejaučiu ... skausmo ir širdgėlos.
Gyvenu tavyje, džiaugiuosi su tavim.
Sugėriu, kaip žemė: ir varge, ir džiaugsme,
Ir laimėj, ir nelaimėj...ir rudens darganoj,
Daigu ledinėj nelaisvėj - žinau, žydėsiu tau.
5.
Kaip skauda, taip nežmoniškai skauda,
Nematai tu rasos, nematai ir žiedų.
Tavo akys tik spindesį saulės sugaudo
Ir vis ieško naujų, ryškių žaismo kelių.
Taip nežmoniškai - žmoniškai skaudinti artimą,
Mylimoji ne tavo, kasdienoj aš lieku.
Nuogos šakos paglostyt žiedo ašarą taikos,
Šaltos sruogos apgaubia akis žiburių.
Tik liepsna nevilties sapno rudenio sklaidos,
Tolumoj žvaigždele, mylimasis, švieti ...
O gyvenimas paslaptį naują jau skleidžia,
Snaigių anspaudą spaudžia į dienas užmaršty.