Kai nuo širdgėlos mano garuos
Tamsus miškas išvengęs raudonio,
Saulė leisis tiktai vakaruos
Išragavusi liepžiedžių skonį.

Sausas dobilas tyliai šnabždės
Šieno kaugėje lauko ramunei,
Kad nėra tos žalios praeities
Ir palies jos nuvytusį kūną.

Rasą mindys šešėliai basi,
Remsis rankom į vienišą medį.
Tiesis pievoj tuščioj ilgesys
Dangų – antklodę nakčiai suradęs.

Vien tik aš pabudėsiu šalia
Po medžiu šieno kaugėj prigulęs.
Ir vaidensis man pieva žalia,
Tavo namo vėl atviros durys.

Kol tamsu, kol aplinkui ūkai,
Kol šešėliai vis kalbina tylą –
Aš matysiu, kaip rankoj laikai
Visa tai, kas be mūsų subyra...