\"O jūs išvis kada nors kalbate?\"
                                                    I. Melnikova

Aš jau nebekalbu. Šąla į lapkritį einant
Koja už kojos. Pakinta lemtis ir likimai.
Tiesės pakeičia tiesas. Ir pasikeičia. Raidę
Ima sukti viduj. Ar mėšlungiškai lyg surakina.

Šitaip krinta kasryt vis žemiau termometro stulpelis.
Rėžia varnos ratus virš galvos tarsi rūkas,
Lyg migla tau užgulus ausis. Ir garsiakalbiai stringa. Sugedęs
Šitas laikas. Peronas. Tik kartą sustugęs

Pajudėjo vagonas. Vėl viskas nutyksta.
Ir kaip visad tyliu, tarsi būčiau į miglą įsiūtas.
Ir žadu ištylėt visą rudenį. Ši karalystė
Dovanota ne man. Ir po šonkauliais krinta mamutas.