Jausmų letargas
Kelintą kartą nueinu anapus sąvokų ir žodžių
Į miglą, tirpdančią esybę, ją nešančią už dabarties?
Kai pastangomis ir darbais dar nieko niekam neįrodžiau,
Tartum palaiminimo laukiu tik šilto delno ant peties.
Net ne aistringų bučinių ir ne svaiginančių glamonių -
Ramaus buvimo gyvo ženklo, kurio tikrai nusipelniau.
Ne burna, poromis geriu nuodingą ilgesį beskonį
Lig suvokimo prieštaringo - bus tuo geriau, jei bus blogiau.
Gal šis žalojimas savęs - dar likęs būdas jausti Būtį,
Kai mirti pareigos neleidžia, gyventi - neturiu jėgų?
Kada gyvenimą jaučiu kaip savo laimei siekti kliūtį,
Nenuostabu, kad jo likutį giliam letarge pramiegu.
Klajoju būtame laike po kažkada turėtą meilę,
Pilnatvės būvį spindulingą, kur nei šešėlio, nei dėmės.
Užstringa gumulu gerklėj likimo kryžkelės ir klaidos -
Tik sapnuose jaučiu, kaip šildo uždėtas delnas ant peties.