Negrabiai atsisveikinsi vėl ir išeisi sušalęs
Į putojantį rytą, į padriką vėjo alsavimą,
Nešies mintį sunkesnę už naktį, užmigsi prieš galą
Viso savo gyvenimo, kol nebūtis pasisavins.

Neieškosi užuovėjos, niekur nerasi, tai paika
Padalinti likimą visiems iš savęs išsisėmus,
Tai užsiveri, klapt, virš akies tebetrūkčioja laikas,
Neišduodi daugiau savo demonų, perskaitai Škėmą.

Ir į dangų šaknim  sodini savo virpantį kūną,
Neprigysi turbūt, tik skausmingai ilgai vegetuosi,
Bet vis tiek sodini, juk dažniausiai kitaip ir nebūna,
Jeigu mirsi – žeme, jeigu ne – debesim užsiklosi.

Milijonai akiduobių dievo palangėj kapstysis,
Kol atras tavo šerdį, juk šitie nemoka ieškoti,
Atvirkščiai gyveni, atvirkščiai vis dar mokais rašyti,
Neišduodi savęs, tik užspaudi eilėraščiu votį.