Penkioliktas skyrius
Įėjęs pro duris, Astas sugraibė elektros jungiklio mygtuką ir prieškambarį užliejo šviesą. Kambario tarpdury, kaip vaiduoklis, iš tamsos pasirodė Oksana.
– Labas! – linksmai pasisveikino Astas. – Kodėl sėdi patamsy, kaip pelytė?
Vienoje rankoje jis laikė didžiulę rožių puokštę, kitoje – šampano butelį. Žengtelėjęs prie merginos, Astas ištiesė jai rožes ir paaiškino:
– Šiandien sukako jau du mėnesiai nuo to vakaro kada mes susipažinom. Ėjau namo, pamačiau gatvėje moterėlę pardavinėjančią gėles... Žinai, pamaniau, gal tau bus maloni tokia kukli dovanėlė.
Susirūpinusiame Oksanos veide atsirado dar ir nepaslepiama nuostaba.
– Tu prisiminei mūsų susitikimo vakarą?.. – Mergina paėmė visą glėbį rožių ir pauostė neapsakomai gražius, raudonus žiedus. – Dieve, Astai, čia milijonas rožių... Man dar niekas nedovanojo tiek gėlių. – Maloni staigmena užgožė net juodas Oksanos mintis.
– Ne, bet aš prisiminiau, kad jau du mėnesius blaškausi po šitą keistą pasaulį, nuo kurio buvau suspėjęs atprasti. O tu, graži ir nepakeičiama to pasaulio dalelytė.
Astas išliko nepakeičiamu. Net šiuo atveju jis nepamelavo, nesimeilino merginai ir neįtikinėjo jos, kad būtent apie ją tegalvojo visą dieną. Šis atsakymas šiek tiek užgavo Oksanos savimylą, bet ji neparodė šito, juolab, kad tai buvo tik mažmožis, palyginus su tuo jauduliu ir nerimu, kurį kėlė atsitiktinai į rankas pakliuvusio laikraščio straipsnis.
Pamerkusi gėles į didelę, antikinėmis figūrėlėmis inkrustuotą vazą, Oksana grįžo į kambarį. Ji pastatė ant žurnalinio staliuko taures šampanui ir atsisėdo ant sofos, šalia Asto.
– Astai, tu galėtum mane užmušti? – staiga, net sau netikėtai, paklausė mergina. Ji ištiesė į priekį iš po trumpo sijono styrančias kojas ir atlošusi galvą į aukštą sofos atlošą, įsistebeilijo į baltas lubas.
Astas buvo beatidarąs šampano butelį, tačiau toks keistas klausimas net jį sudomino. Jis pastatė butelį ant staliuko ir grįžtelėjęs į Oksaną, paklausė:
– O ką? Tikriausiai, kad taip. – Jo balsas išliko ramut ramutėlis, o klausimas sukėlė nedaugiau emocijų negu jei mergina būtų paklaususi: „Astai, tu galėtum mane pabučiuoti?“ – Tik kam man to reikia? – Jis abejingai trūktelėjo pečiais. – Tu tokia graži, miela, seksuali pana, tokia nepakartojama kada mylimės...
– O jei išduočiau tave, jei padaryčiau tau ką nors blogo? – Oksana neatstojo. Ji visai nenorėjo klausytis kvailų liaupsinimų ir stengėsi save apjuodinti.
– Tada, aišku, – nė kiek nesuabejojęs atsakė Astas. – Aš neatleidžiu išdavystės ir vertinu draugystę. Gyvenimas mane šito išmokė. Klausyk, Oksana, šiandien tu kažkokia keista. Kas nutiko?
Nepratarusi nė žodžio mergina atsistojo, nuėjo į kitą kambarį ir atnešusi nelemtąjį laikraštį, numetė jį priešais Astą. Šis permetė straipsnį akimis, įdėmiai pasižiūrėjo į nuotrauką ir šyptelėjęs, ramiai pratarė:
– Nuotrauka nepanaši. Perdaug jau aš joje jaunas. Jie liaupsina mane. – Ir mostelėjęs ranka, pridūrė: – Nekreipk dėmesio. Jų darbas rašyti. Badu padvės jei nerašys. Matai, Oksana, tavo nuomininkas tikra žvaigždė – didžiuokis. – Dabar jis nebesišypsojo, o garsiai ir nerūpestingai juokėsi. – Gaila, neskaitau tų laikraštpalaikių. Nekenčiu... Paprastai jie meluoja...
– Dieve, Astai, kaip gali taip ramiai apie tai kalbėti?! – galų gale išvesta iš kantrybės pasibaisėtino Asto ramumo, šūktelėjo Oksana. – Kaip? Aš tiesiog einu iš proto... Jau pati savęs bijau. Tavęs juk ieško policija... Daug kas matė tave ir žino, kad pas mane gyveni. O jei atpažins? Kas tuomet?
– Nusiramink, mažyte, – Astas nutraukė isterija bevirstančią Oksanos paniką ir ištiesė jai taurę su kylančiais šampano burbuliukais. – Aš nebijau – nebijok ir tu. Nusiramink. Niekas manęs neatpažins. Pasižiūrėk į fotkę tame laikraštpalaikyje, aš juk pasikeičiau. Nejaugi šito nepastebi? Ta fotkė daryta prieš šimtą metų.
Jis išties buvo pakeitęs įvaizdį. Asto veidą puošė nedideli ūseliai. Glotniai sušukuoti plaukai leido manyti, kad šis žmogus dažnai lankosi ne pigiausiuose salonuose, o sportiško stiliaus drabužiai pabrėžė jo atletiškumą ir suteikė galimybę pretenduoti į dabitas.
Prisislinkęs prie merginos, Astas apglėbė jos pečius ir prisitraukęs prie savęs, karštai pabučiavo į lūpas.
– Šiąnakt mūsų naktis, – vos girdimai, viliokiškai sušnibždėjo jis. – Kartais tavęs pasiilgstu. Tuomet prisimenu kaip mes mylimės. Įsivaizduoju tavo standžias krūtis, kurios dievina mano rankų prisilietimą, švelnų pilvą, kuris trūkčioja po mano pirštais, kojas, kurios nebesugeba paslėpti tai, kas teikia tau palaimą. O tavo bučiniai...
Asto rankos kartojo žodžius, slinko palaidinuke ir glostė nepatikimai plonyčio audeklo slepiamą įsitempusį biustą. Pagaliau jis sugraibė sijono užtrauktuką, trūktelėjo jį ir mikliai nutraukė sijoną žemyn. Oksana giliai atsiduso, nevalingai loštelėjo atgal ir pajuto ant savo apnuoginto kūno besipilančius karštus, deginančius, be galo svaiginančius bučinius, kurie vertė viską pamiršus virpėti ir atsiduoti tam, kurį dar prieš pusvalandį norėjo išduoti. Astas juto kaip mergina atsipalaiduoja ir pamiršusi viską pasaulyje, mėgaujasi tvirtomis, vyriškomis rankomis, kurios slenka gražia jos krūtine, liečia sustandėjusius spenelius, glosto pečius, leidžiasi žemyn suteikdamos nežemiškus jausmus ir verčia nevalingai virpėti. Iš pravirų Oksanos lūpų išsiveržęs gilus atodūsis patvirtino tą nežemišką laimę ir norą patirti vis naujus ir naujus beribės aistros malonumus.
Lietaus lašai barbeno į lango stiklą. Griaudė. Laikas nuo laiko akinantis žaibo tvyksnis perskrosdavo juodą dangų, apšviesdavo kambarį ir du žmones, kurie pamiršę visus žemiškuosius rūpesčius, atsidavę beribiam aistros antplūdžiui, mėgavosi fantastiško orgazmo nešamais jausmais.
Pagaliau iki galo išsekę, praradę jėgas ir protą, kuriam laikui sustingę, jie išsitiesė ant sofos. Pasidabinusi smulkiais prakaito lašiukais, Oksanos galva ilsėjosi ant raumeningos ir neapsakomai mielos Asto rankos. Galėjai pamanyti, kad mergina miega, ir tik jos ranka, kuri retkarčiais glostė Asto krūtinę, išdavė, jog ji tik ilsisi pskendusi savo vaizduotėje, vėl ir vėl atgaivindama ką tik įvykusios meilės scenas.
Astas paglostė išsidraikiusius, sulipusius merginos plaukus, nubraukė juos nuo suprakaitavusio skruosto ir atsisėdęs, užsirūkė. Oksana atsimerkė ir meiliai nusišypsojo.
– Griaudžia, – įsistebeilijęs į tamsų langą, pasakė Astas.
– Tai mūsų audringo sekso atgarsiai. – Dar sykį šyptelėjo Oksana ir užsitraukė ant savęs susiglamžiusią paklodę.
– Ne, – Astas nesutiko. Jis viską traktavo savaip. – Tai tolimas patrankų griausmas. Tai atsiritęs karo aidas... Įgavęs rezonansą... Likusio kažkur, bet sekančio paskui... Niekada nesibaigiančio... Tokio amžino, koks amžinas pasaulis...
Palengva jie grįžo į realų gyvenimą, kuriame dangiškus jausmus vėl keitė žemiškieji rūpesčiai, nerimas ir visai neaiški, nenumatoma ateitis. Nors Oksana vis dar tebesijuto bekūne, erdvėje išsidraikiusia mase ir žvelgė į tą, kuris sugebėjo padaryti ją tokia, tačiau įkyrios mintys grįžo ir nebeleido išlikti tuštuma. Jos vertė pažvelgti į esamąjį laiką, nes laikinai stabtelėjęs, gyvenimas vėl šuoliavo pirmyn. Pagaliau mergina atsisėdo ir paklode iki pat smakro užsidengusi savąjį nuogumą, kuris žaibo blyksnių metu atrodė dar žavesniu, dar seksualesniu, dar patrauklesniu, netgi mistiniu, pratarė:
– Astai, nejaugi tu išties nebijai mirties?
Astas pažvelgė į susigūžusią į kamuoliuką merginą. Jis neabejojo, kad Oksana nori grįžti prie pokalbio, kurį nutraukė jų glamonės ir jausmai. Suprasdamas, kad tęsinio neišvengs, staiga perėjęs nuo meilės atodūsių prie kasdienybės, Astas pasakė:
– Mirtis, tai tik išsigelbėjimas nuo žemiškųjų vargų, kurie užgriūva ir spaudžia mūsų pečius nuo pat gimimo. Tad kodėl tu bijai mirties? Tai darosi kvaila vos suvoki, koks tuščias ir bevertis žmogaus gyvenimas. Tik pagalvok, kokia paprasta teorema. Žmogus gimsta, gyvena, vargsta, kenčia, dėl kažko pergyvena... Galų gale jis miršta ir nieko nebejaučia. Jo tiesiog nebėra ir jam nieko nebereikia. Tuštuma...
– O siela, Astai? – Oksana nekantravo ir laukė tolimesnio gyvenimo prasmės traktavimo. – Siela arba amžinai bus laiminga rojuje, arba degs pragare...
– Oksana, nejaugi esi tokia naivi ir šituo tiki? Ten nieko nėra – po mirties. Tamsa ir tuštuma – beribė, bekraštė. Kuo labiau man kalė į galvą, kad po mirties, jei esi nenuodėmingas, jei mirsi šventam kare prieš kitatikius, jei atsiduosi Alachui, net jei žudei, tu vis viena pateksi rojun – tuo aiškiau man darėsi, kad ten nieko nėra. Supranti, nieko. Tuštumą sunku suvokti, sunku įsivaizduoti. Galbūt net nesunku, o baisu. Deja, ji egzistuoja – visuomet, kuomet tavęs nebėra. Mane tikino – Alachas tavęs nepamirš, bet aš žinojau – ateity nėra nieko, išskyrus šaltą kapo duobę, ir tai, tik geriausiu atveju. Aš mačiau daugybę žmonių, kuriems net kapo nieks nesupylė... Mačiau daugybę lavonų, kuriuos graužė žvėrys... Mačiau daugybę žmonių, kurių net lavonų neliko... Tad kur tas Dievas, kur Alachas? Kodėl jie leidžia tokiems dalykams darytis žemėj? Ką daro tų vargšų sielos, kurių lavonus sudraskė karo mašina? Ar jos pateko į rojų, ar iki šiolei bastos kažkur žemėj? Tai naivu, Oksana...
– Ne, Astai, tai filosofija. – Oksana suprato įsivėlusi į beviltiškus ginčus, kvailus išvedžiojimus. – Tai... Dėl šito galima ginčytis be galo. Tačiau pasikalbėkim apie tai, kas šiuo metu labai aktualu. Astai, tau išties darosi pavojinga pas mane pasilikti.
Astas tylėjo. Kur gali pasislėpti valkataujantis šuo, jei jis net savo būdos neturi? Nebent išeiti į lietų... Nebent išnykti rūke... Kur? Taip, savaime suprantama, jis dings, išnyks, bet kol kas Astas privalėjo likti ir iki galo atlikti savąją užduotį.
Paėmęs laikraštį jis dar kartą perskaitė straipsnį – tik jau neskubėdamas, atidžiai, ir pagaliau iškošė pro sukąstus dantis:
– Kaip bjauru. Vis tik nuojauta nesuklaidino. Be abejo, tai kaimynė mane pastebėjo tėvų namuose, atpažino ir pardavė mentams. Be reikalo, be reikalo nenusukau sprando tai susmirdusiai bobai... O norėjau gi, oi kaip norėjau. – Astas iš tikrųjų, visai neperdėtai apgailestavo dėl to, ką privalėjo padaryti, bet kažkodėl pasigailėjo ir nepadarė, suteikė malonę leidęs gyventi, paprasčiausiai suklydo, išskydo, paklausė sesers. – Velnias, nors grįžk ir pribaik...
Oksana uždengė veidą delnais ir tvirtai suspaudė pulsuojančius smilkinius. Ji bandė, iš visų jėgų stengėsi, bet taip ir nesugebėjo suprasti šio žiauraus, nesukalbamo žmogaus minčių, jo charakterio, elgesio. Dar didesne mįslę merginai užminė tai, jog kitiems nešąs mirtį, jai jis tapo toks mielas ir geidžiamas, toks artimas ir netgi mylimas. Kuo toliau, tuo didesnį ir didesnį siaubą kėlė šios mintys.
„Dieve, ką aš darau? Kodėl?.. Kam?.. – Oksana klausė ir klausė visų: savęs, Dievo, visų šventųjų. – Ką aš darau? Vietoj to, kad apie jį praneščiau farams, su juo myliuosi, pergyvenu dėl jo, nerandu sau vietos kada jis kažkur išeina, ilgai negrįžta, dingsta. Kodėl?.. Kas tai – kvailas prisirišimas, nepaaiškinamas potraukis?.. Pagaliau, gal tai tikrai meilė? Meilė, ar velnio kerai?.. O, Dieve!..“