Ilgėjantys šešėliai užaugino tamsą,
Audroti vėjai pargabeno tylą.
Kibirkštėle gyvieji Būtį ramsto,
Kuri atgulusi labai skausmingai dyla.
Pasižiūrėk, kaip išklaipyti krumpliai,
Atminę darbus, nevalingai kruta.
Įsiklausyk, kaip šnypščia plaučių dumplės,
Burna bedantė čiulpia kietą plutą.
Subliuškę raumenys sugarunkšnėjo odą -
Lyg pasiskolintas šis apdangalas būtų.
Kaip bejėgystė vargana pabodo -
Lyg nekaltam kampe ant žirnių klūpot.
Prieik arčiau - tavęs neatpažįstu,
Tyla, tamsa jau užaugino sienas,
Tiktai sapnai dar leidžia ten sugrįžti,
Kur aš esu nenukirsta ražiena.
Glaudžiu kaip mylimąjį užmaršties palaimą
Ir šypsena keistai gaili ant lūpų:
Kažkas (gal žiedlapiai, gal plėnys) iš aukštybių leidžias,
Kažkas (gal Angelas) prie mano kojų klūpo.