Platus, įspaustas šviesomis spalvingom,
Įrėžtas grioviais telpančiais ant delno,
Laukų kuprom į žemumas nulinkęs,
Upelio gysla ir šaltiniais alma.

Barzdotas ir nugramdytas lig grunto,
Javų laukais ir pomiškiais apklotas,
Namų stogais ir sodais akį gundo,
Žalių laukų neapmatytais plotais.

Iš ryto kai šviesėja žemės veidas –
Pavasario sapnais papuoštas gausiai,
Išnyra upės vingiais atsiskleidęs,
Į tolumą per krūmus prasirausęs.

Kiek žydinčio pasaulio paupio pievoj,
Kiek dūzgesio po žiedus ir tarp lapų,
Kai lengvas, šiltas vasarinis vėjas
Sujudina žalumo virsmą trapų.

Pasklindantis šaknų ir ūglių kvapas
Marina svaigiai sėdintį ant kelmo,
O kerpės žalios nuo rasos dar šlapios,
Kutena pėdas einančiųjų švelniai.

Kai ryto saulė plaukioja per miglą
Tau šypsosi auksinio smėlio juosta,
Ji į jausmus nuo mažumės įsmigo,
Vis mano širdį džiugesiu nuglosto.

Jo sietuvos dangaus žydriu sparnuotos,
Šaltom versmėm gaivina žemės karštį,
O žuvys skaidry kelia linksmą puotą,
Lyg erdvę nori iš dangaus paveržti.

Pavasariai garsais krūmynų sklinda –
Prasideda darbai ir varžytuvės,
Ir skamba žemės sidabruotas indas,
Į ilgesingas pasakas įkliuvęs.