Ir vis tik, jie nugalėjo neįveikiamą smėlio imperiją. Priešaky pasitiko didžiulė akmenuota lyguma, o tolumoje, dar vos įžiūrimi, stūksojo aukšti kalnai. Vis dažniau ir dažniau dangaus žydrynėje, sunkiai įžiūrimi, plasnojo mažyčiai paukšteliai. Keitėsi vietovės, keitėsi vaizdai – nuostabūs, nematyti, tokie keisti ir neįprasti akims, kurios jau kurį laiką matė tik vientisą gel-tono smėlio patalą. Kitu atveju šie vaizdai keliautojui būtų tapę tikru atradimu bei romantika kvepiančiais nuotykiais, tačiau trijulė jautėsi tokia pavargusi ir išsekusi nuo nepakeliamo karščio bei troškulio, kad pasikeitęs kraštovaizdis ir kitos gamtos grožybės visai jų nebedžiugino, nebent, vėl žadino prarastą išsigelbėjimo jausmą. Tačiau priekyje vis viena laukė tamsi nežinia ir tai, kad baigėsi dykuma, dar nereiškė, jog Dievas dovanoja gyvybę.
Vargais negalais jie surado oazę, kuri buvo pažymėta žemėlapyje ir kurioje galėjo tikėtis papildyti besibaigiančias maisto, ir jau pasibaigusio vandens atsargas. Viename iš keistų molinių namelių, aptvertų tokia pat moline, išblukusia, pusiau apgriuvusia tvora, juos pasitiko dar keistesnis žmogelis.
– Assalamu aleikum1, – kaip tikras arabas, pasisveikino Astas.
– Va aleikumu-s-salamu va rachmatu-l-Lachi2, – nors nežinia ko išgąstingai apsidairęs, tačiau kaip pridera tikram musulmonui, atsakė į pasveikinimą žmogus.
Iš pradžių Astas net pamanė suklydęs ir patekęs ne į tą oazę, ar ne į tą kiemą, kurį, jiems iškeliaujant, tiksliai nurodė vadas. Atrodė, kad žmogus baisiausiai išsigando netikėtai pasirodžiusių svečių, nors, tuo pat metu, iš jo veiksmų galėjai suprasti, jog jis žino apie galimą jų atvykimą. Tik trumpai pasisveikinęs, dykumos čiabuvis paėmė kupranugarius už pavadžių ir palikęs svečius vidury tuščio kiemo, kažkur nuėjo.
Prieš jiems įsukant į kiemą, jame lakstė vaikai, kažką triūsė moterys, tačiau kiemas staiga ištuštėjo, visi kažkur pasislėpė ir galėjai pamanyti, kad šiuose namuose niekas negyvena. Tuštuma ir tyla tiesiog kurtino, ir nežadėdama nieko gero, baugino. Tuščias tapo ne vien kiemas. Tuštuma ir nepaaiškinama įtampa alsavo visas suvargęs kaimelis. Gyvybės ženklų nesimatė. Tik kažkur plonai kiauksėjo šuo. Daug arčiau subliovė asilas. Jam atsakė kitas. O žmonės... Jų nebuvo! Jie išsigando, pasislėpė, bijojo svetimšalių, nebuvo tikri dėl savo saugumo... Kodėl? Kažkas juos baugino.
Netrukus žmogelis, veikiausiai arabas, apsirengęs tokiu pat ilgu chalatu kaip ir atėjūnai-svečiai, pro kurio atlapotus skvernus kyšojo nešvarūs marškiniai kažkada buvę baltais, ant galvos užsidėjęs mažytę, juodą tiubeteiką, pasirodė vedinas nediduku, liesu asilu, ant kurio nugaros buvo užversi maišai su maistu ir du odiniai burdiukai3 su viliojančiai besiteliūskuojančiomis vandens atsargomis.
– Gal galėtume nusiprausti, užkąsti ir valandėlę atsipūsti? – jam prisiartinus, sukaupęs visus arabų kalbos įgūdžius, paklausė Astas.
Tačiau vyras tik papurtė galvą, apsisuko ir jau nueidamas, lyg sau, lyg keliauninkams sumurmėjo:
– Jums būtina kuo greičiau palikti mūsų oazę. Čia nebesaugu. Būkit atsargūs. Priešas visai šalia. Jie lankėsi čia praeitą naktį. Mes visi norim gyventi... Aš pasirūpinsiu kupranugariais. Jie lauks jūsų grįžtant. Tepadeda jums Alachas.
Tai pasirodė besąs nepaprastai keistas pasaulis: su savo papročiais, kurie amžiais nusistovėję tapo nebepakeičiamais, sava religija, kuri reikalavo fanatiško atsidavimo ir kraujo jai išsaugoti, savais žmonėmis, kurie nemėgo svetimšalių, net jei pastarieji palaikė jų pusę. Šie žmonės meldėsi savajam Dievui, fanatiškai juo tikėjo ir buvo pasirengę atiduoti savo gyvybes, jei tik to pareikalaus tas vienintelis – Alachas. O visi tie, kurie meldėsi ne Alachui, kurie tikėjo, bet ne juo, arba visai niekuo netikėjo, – tuos, kurie nors truputėlį bandė jiems prieštarauti, šie žmonės laikė mirtinais savo priešais ir su jais kovojo; kovojo visą gyvenimą, kovojo amžių amžius: su svetimšaliais, su kolonistais, su kitatikiais, pagaliau, netgi tarpusavyje, nes šių kraštų gyventojai vieni nuo kitų skyrėsi ne vien odos spalva, bet ir tikėjimu, įsitikinimais, užimamomis teritorijomis. Jie kovojo, o kažkam šis karas buvo nepaprastai naudingas ir palankus, nes kažkas žudė, kažkas žuvo, o kažkas kimšo sau į kišenes milijonus. Deja, užsiėmę savo karais, melsdamiesi savo Alachui, apie tai šie žmonės net negalvojo. Jie jau seniai tapo vampyrais ir be kraujo gyventi nebesugebėjo.
Jei tikėti žemėlapiu, kurį prieš išvykdamas į žygį iki smulkmenų išstudijavo Astas ir puikiai įsiminė net menkiausias jo detales, dabar jie turėjo keliauti jau priešo teritorija. Tuo labiau, kad tai patvirtino ir juos pasitikęs baugštusis arabas-ryšininkas. Tačiau kol kas jokių priešų nesimatė, kaip, beje, nesutiko jie ir savųjų. Vėl tvyrojo tyla ir ramybė, vėl atsivėrė beribė tuštuma, tik dabar akmenuota ir horizonte turinti pabaigą. Nebuvo priešų, nebuvo savųjų – vėl stūksojo gamtos stichija, ir kol kas reikėjo nugalėti ją. O po to? Nežinomybė, siūlanti gyvenimą... Tik ar suteikta jai tiek galios, kad nugalėtų mirtį?
Toliau teko eiti pėsčiomis. Paskui juos kulniavo po sunkiu nešuliu sulinkęs vargšas asilas. Platūs arabiško stiliaus apdarai gan patikimai maskavo netik europietiškus keliauninkų veidus, bet ir kovai paruoštus ginklus. Trys žmonės, lydimi patyrusio vedlio, čiabuvio gyvulėlio, lėtai yrėsi pirmyn daužydami kojas į nesibaigiančias krūvas aštrių akmenų, klupdami ir vėl stodamiesi, šlūbčiodami ir keikdami likimą, panarinę galvas ir praradę bet kokį šviesios ateities optimizmą.
Kuo arčiau darėsi kalnai, tuo labiau jautėsi žmonių egzistavimas. Aplinkui nesimatė nieko: nei oazių, nei kaimelių, nei kelių; tebeplytėjo negailestinga akmenų dykuma, tačiau žmonės gyveno kažkur netoliese, šalia, ir, galbūt, netgi akylai sekė keistuosius keliauninkus. Laikas nuo laiko jie pradėjo sutikti tai vieną, tai kitą, kaip iš po žemių išdygstantį čiabuvį, galbūt klajoklį beduiną, kartais pėsčią, kartais jojantį sulysusiu, mėšlu aplipusiu asiliuku, – nežinia, priešą ar saviškį. Sutiktieji nepažystamus keliauninkus palydėdavo nepaprastai įtariais, netgi piktais žvilgsniais, bet nesustodavo, nepasisveikindavo ir neužkalbindavo, nepasiteiraudavo kas jie, iš kur ir kur keliauja, o vėl dingdavo, taip pat kažkur, kaip atsiradę – staiga ir nepastebimai. Ilgi, stori apsiaustai, pagal šių kraštų papročius čalmomis apmuturiuotos galvos ir veidai, keliauninkus patikimai slėpė ne vien nuo karštų saulės spindulių, nuo vėjo pustomo smėlio ir dulkių, bet ir nuo nesvetingų svetimšalių žvilgsnių, paversdami juos šių kraštų gyventojais. Ingai tai buvo įtint paranku, nes ypač jai darėsi pavojinga pasirodyti esant ne juodžbruva arabe, paklusniai sekančia paskui savo vyrą nors į pragarą, o baltaode moterimi, po kurios drabužiais slepiasi mirtim alsuoją ginklai.
Kaip stūksanti siena, kaip išsigelbėjimo pašvaistė, viliojantys kalnai vis artėjo, artėjo, vis didėjo, augo, neatpažįstamai keitė kraštovaizdį, kol pagaliau visai priartėjo ir dykumai pastatė tašką. Trijulė žengė kalnų papėde. Tiesa, ši nelabai kuo skyrėsi nuo akmenuotos dykumos, tačiau džiaugsmui nebuvo ribų, kuomet jiems pasirodė, jog prasiveria Rojaus vartai. O dar truputėlį paėjėję, jie išvydo tikrą stebuklą. Nuo olos, kalnų papėdėje, tarytum kažkam norėdamas įrodyti, jog esama ne vien dykumos galybės, šniokšdamas krito nedidukas krioklys, apačioje virstantis srauniu kalnų upeliūkščiu, kuris, lyg išsigandęs dykumos ir suvokęs, kad ši jį vis viena nugalės, praris nepasotinamais, ugnimi žaižaruojančiais nasrais, staiga nėrė kažkur šonan ir dingo neaukštais, spygliuotais krūmokšniais apžėlusioje kalno papėdėje.
Artėjo vakaras ir, nors Asto turimais duomenimis iki kelionės tikslo liko nebeilgas kelio gabalas, tačiau būtinai reikėjo pailsėti. Tuo labiau, kad eiti nepažystama kalnuota vietove ir, galbūt, priešo teritorija, darėsi tikrai neprotinga ir netgi labai pavojinga.
Iki valios atsigėrę gėlo upelio vandens, kuris pasirodė skanesniu už bet kokius dieviškus gėrimus, apsišlakstę ir truputėlį apsiprausę lediniu vandeniu, kaip niekada atsigavę, jie susirado tinkamą vietą stovyklavietei ir ėmė ruoštis nakvynei. Čirškė, caksėjo, čiulbėjo įvairiausi paukšteliai, netoliese šniokštė upelis, vos judinami lengvo vėjelio, šnarėjo gelstelėję krūmokšnių lapai, nepaprastai maloniai kvepėjo skurdi žaluma ir, nors iki čia dar atlėkdavo įkyrios dykumos dulkės, tačiau tai visai nebepanėšėjo į tą pasaulį, kuris liko sunkiame jų kelyje. Po dykumos garsų, dabartinė akustika skambėjo mistiškai, keistai ir netikrai. Deja, šis pasakiškas šnabždesys buvo ne vienintelis. Jį papildė kiti, visai ne romantiški, veikiau pragariški atgarsiai, kurie sugebėjo užgožti rojaus garsų akordus. Vos ėmė temti, tai šen, tai ten, aukščiau kalnuose, sukaleno šūviai, pasigirdo sprogimai, kartkartėmis į dangų šaudavo signalinės raketos ir tai tapo neginčijamu įrodymu, jog šiuose kraštuose tikrai kažkas, dėl kažko kariauja. Čia vyko karo veiksmai ir, be abejo, buvo pavojinga. Tiesa, kol kas aplinkui tvyrojo visiška ramybė, tačiau susiskirstę naktį į tris dalis, dar nespėję suprasti kas jų priešai, o kas savieji, trijulės nariai paeiliui visą naktį budriai budėjo.
Rytas aušo irgi visai kitaip, neįprastai lėtai, palaipsniui, neskubėdamas, tarytum suprasdamas, kad savo šviesos spinduliais kažkam trukdo kovoti, žudyti ir suteikia galimybę gyventi. Norėdamas paslėpti naktinės kovos dalyvius, kalnų viršūnes padengė su debesimis susimaišęs tirštas rūkas, kuris visiškai užgožė saulę. Tai irgi atrodė labai keistai, nes pastaruoju metu jie buvo įpratę ją visada matyti danguje. Nuo ryto iki vakaro saulė spigino ir teigė esanti amžina, niekada nepasislepianti ir privaloma dangaus žydrynėje, o dabar jos nebebuvo, ji dingo – galbūt ją kas nors pavogė ar rytmetį netyčia nušovė. Saulė dingo, pasislėpė ir nežinia ar bežadėjo pasirodyti.
Trijulė jau ruošėsi keliauti toliau, kada visą rytą tylėjęs, susimąstęs Gregoras, akimirksniu sujaukęs visą ryto romantiką, pratarė:
– Toliau neisiu... Ten mūsų laukia mirtis. – Jis mostelėjo ranka pasislėpusių viršukalnių link. – Patys girdėjot – ten šaudo. Mes privalome atsisėsti ir gerai apsvarstyti kokiu būdu išsikapstyti iš šito mėšlo. Astai, kur mes randamės?
Jis stovėjo plačiai išžergęs kojas, atšiaurus, kažkuo grasąs, tačiau tuo pat metu kviečiąs eiti su juo. Gregoras bijojo likti vienas ir todėl ieškojo pagalbos, pritarimo, pagaliau, ieškojo kompaniono, kuris padėtų išgyventi nežinomybėje, nes joje atsidūręs vienas, praktiškai žmogus nesugeba išlikti.
Astas klūpojo ant žemės ir užseginėjo sunkiai pasiduodančią kuprinę. Išgirdęs netikėtą Gregoro pareiškimą, jis lėtai atsitiesė, atsistojo ir įsmeigė veriantį žvilgsnį į žmogų, kuris buvo pasirengęs išdavystei. Staiga, tarytum pasiruošęs pulti dezertyrą, Astas žengė porą žingsnių prie jo ir įsitikinęs, kad dabar bus tikrai gerai girdimas, prašneko:
– Gregorai, apie tai negali būti net kalbos. Aš nežinau kur mes esame. Kažkur Afrikoj... Bet tai mano prielaidos. Gregorai, mes privalome įvykdyti užduotį. Mumis pasitikėjo... Aš pasitikėjau tavimi ir laidavau už tave...
– Kas pasitikėjo? – Gregoro balsas suskambo nepaprastai nervingai, tačiau tuo pat metu ir pašaipiai. – Kas tavimi pasitikėjo? Tie teroristai? Tie juodašikniai, kurie vos tavęs nepribaigė? Ar tu bent žinai, ar bent susimąstai, su kuo tie šikniai kariauja ir ko jie aplamai nori? Kas jie, po velnių? Astai, nebūk naiviu ir susimąstyk, pagaliau, kam tarnauji. Jiems tu reikalingas vien tam, kad žudytum – tol, kol padvėsi pats. Pasitaikius progai mes privalome patys savimi pasirūpinti. Dabar kaip tik tam tinkamiausia proga. Mes išsikapanojome iš tos prakeiktos dykumos ir kaip nors prisikasim iki civilizuoto pasaulio.
– Tu neišsigelbėsi. – Astas nesutiko nė su vienu bendražygio argumentu. Jis atrodė nusivylęs. – Čia priešų teritorija ir tu pats girdėjai – čia šaudo, čia vyksta karas. Atsiskyręs, tu tapsi priešu abiem kovotojų stovyklom. Gregorai, tu net nežinai kur esąs. Ir, pagaliau, ką tu veiksi pasiekęs tą, taip vadinamą civilizaciją: be babkių, be popierių4?.. Tave susems pirmas pasitaikęs mentas, koks jis bebuvęs: nigeris ar baltasis. O gal tu jau pamiršai esąs persona non-gratta? Tad prisimink – tu seniai mirei, dingai iš to civilizuotojo pasaulio, tave išbraukė iš jo sąrašų, nes esi vertas tik šios prakeiktos dykumos. Suprask, Gregorai, ji tapo tavo namais. Pirmaisiais, antraisiais... O gal tikraisiais... Čia tau spręsti. Tačiau tik joje gali ramiai gyventi. Savo namuose nešikama kur papuola, pagalvok...
Inga stovėjo neatitraukdama žvilgsnio nuo vyrų ir sutrikusi, nujausdama neišvengiamai kaistančią įtampą, mirksėjo savo didelėmis, įdubusiomis akimis. Kas teisus? Su kuo likti ir kuo pasikliauti? Kuo? Savimi – ne. O jais? Mergina nežinojo. Netikėtai, visiškai nelauktai, keliai skyrėsi, šakojosi ir vertė skubiai rinktis – aklai, net nesvarstant, neapmąstant. Kur kelias be mirties? Kuris? O ar jis aplamai yra?
– Inga, tu eini su manim? Aš išvesiu tave į laisvę. – Skubindamas pasirinkimą, nesulaukęs pritarimo iš Asto, Gregoras stengėsi su savimi pasiimti bent merginą, tačiau Inga tylėjo, nesujudėjo iš vietos ir atrodė it įaugusi į žemę. – Ką gi, jei jūs ne su manim – likit, eisiu vienas, – supratęs neturįs jokio autoriteto ir akimirksniu praradęs pasitikėjimą, niūriai pridūrė jis. Pasilenkęs Gregoras pakėlė savąją kuprinę ir užsimetė ją ant pečių. – Aš renkuosi laisvę, o jūs dvėskit kartu su tais juodasnukiais...
– Eini?.. Vienas?.. Ne-e-e... – pro sukąstus dantis iškošė Astas, iš įniršio tarytum dusdamas ir tęsdamas žodžius. – Ne-e-e, Gregorai, tu klysti, tu niekur neisi...
Akimirksniu Asto rankoje sužvilgo pistoletas, tačiau Gregoras nesustojo, nepatikėjo jog šis iššaus, o gal tikėjosi pasislėpti už tankių krūmų. Greitu žingsniu jis kirto nedidukę aikštelę kurioje jie nakvojo, pasuko vos pramintu takeliu upelio link ir buvo bepradingstąs iš akiračio, tačiau nuaidėjęs šaižus, kurtinantis šūvis pasivijo bėglį-dezertyrą, o gal tik žmogų, kuris geidė greičiau sugrįžti į senąjį pasaulį, ir privertė jį sustoti pusiaukelėje. Pakirstas į nugarą susmigusios kulkos, Gregoras stabtelėjo, skėstelėjęs rankomis suklupo ir lėtai sukniubo ant kietos, akmenuotos, bet maloniai žole kvepiančios žemės. Žengęs keletą plačių žingsnių, Astas pasivijo jį ir net nestabtelėjęs, nesudvejojęs, iššovė į galvą kontrolinį šūvį.
Klaikiai subliovė šaižių šūvių išgąsdintas asilas. Gyvulio klyksmą pagavo aidas ir nunešė tolyn, į aukštus kalnus, paskui mirtį pranašaujančius akordus. Lėtai atsigręžęs į rytmečio ramybę sudrebinusių šūvių apkurtintą, žado netekusią Ingą, visiškai bereikšmiu balsu Astas pratarė:
– Reikia jį palaidoti ir eiti toliau. Ilgiau čia likti nesaugu...
Iš akmenų sukrautas kauburys tapo paskutiniu, dar nesustingusio Gregoro kūno prieglobsčiu. Inga klūpojo šalia kauburėlio, žegnojosi ir sudėjusi ant krūtinės rankas, meldėsi. Tuo tarpu Astas, iškratęs ant žemės Gregoro kuprinės turinį, rūšiavo daiktus į tuos, kurie jiems dar galėjo praversti ir į tuos, kuriuos reikėjo sunaikinti.
– Kodėl tai padarei, Astai? – Jis išgirdo už nugaros ašarų gniaužiamą klausimą. – Kodėl?.. Jis norėjo išsigelbėti, norėjo gyventi, norėjo grįžti į normalų gyvenimą... Kodėl?..
– Tu nesupratai? Gaila... – Astas lėtai atsisuko į merginą ir įsistebeilijo į ašarų prisipildžiusias, paraudusias jos akis. – Jis išdavė mus. Gaila, kad tu dar nesupratai, bet labai prašau, įsikalk sau į galvą, čia vyksta karas, o mes, nors likimo valia, tačiau tapome kariais, tapome šio karo dalyviais. Gregoras pasirodė esąs bailys ir išdavikas. Jis dezertyras. Inga, teismo kare nėra. Kare teisia tribunolas...
– O jei aš būčiau ėjusi su juo? – Mergina tebešnirpščiojo nosim.
– Tada kapas būtų dvigubai platesnis, nes po tais akmenimis gulėtum kartu su juo. – Net nesusimąstęs, neleisdamas abejoti savo žodžiais, Astas mostelėjo ką tik atsiradusio akmenų kauburėlio link. – Inga, nejaugi tu pamiršai tai ko mus mokė? – Šis klausimas suskambo neapsakomai rimtai ir tik patvirtino ką tik pasakytus žodžius. – Net artimiausi žmonės kartais tampa priešais. – Astas citavo dieną iš dienos psichologų kaltas dogmas. – Nepasitikėk niekuo, net broliu, net seserim... Net tėvas ar motina gali tapti priešu ir tuomet tavo ranka neturi virptelti, kada pirštas spaus pistoleto gaiduką. Tai išlikimo faktorius. Tu pamiršai? Net jei prieš tave stovės vaikas – tavo ranka privalo išlikti tvirta. – Astas atsistojo ir tęsė pamokslą toliau: – Net nekaltas vaikas kartais tampa priešu ir tu privalai jį nesusimastydamas sunaikinti... Juk būtent tai kalė mums į galvas instruktoriai ir jie buvo teisūs, šimtu procentų teisūs; tereikia tai suvokti, tereikia suprasti šio nelengvo gyvenimo ypatybes ir pasistengti jas sąmoningai įsisavinti – iki galo, nesvarstant ir negretinant, nenorint perdaryti savaip, nes mes šitam pasauly tik vienadieniai, svetimi, net nesvečiai, o šie žmonės formavo savus santykius ir savąjį pasaulį šimtmečiais, amžiais ir erom. Deja, Inga, mes jau nebeapmokymuose. Čia viskas tikra, tame tarpe ir mirtis. Jei būčiau leidęs Gregorui pasitraukti, jį būtų sugavę priešai. Kas tuomet? Jis galėjo tapti puikiu informatoriumi, nes pakankamai daug žinojo, ir mūsų operacijai, kaip, beje, ir mums, galėjo ateiti galas. Atmink, priešas visur, ir netgi tarp mūsų!
Inga tylėjo. Sutrikęs jos žvilgsnis tebeklaidžiojo aplinkui ir kažko beviltiškai ieškojo. Galbūt to, kurio daugiau su jais nebebuvo. Pagaliau mergina atsisėdo, pasirausė savo kuprinėje, ištraukė suglamžytą cigarečių pakelį su keliomis likusiomis cigaretėmis, užsirūkė ir išleidusi iš burnos kamuolį dūmų, kimiu, nebesavu balsu pakartojo tai ką jau buvo sakiusi:
– Keistas tu žmogus, Astai, nepaprastai keistas... Geras, žiaurus, negailestingas, užjaučiantis... Velniai tave griebtų. Kodėl tu toks? Tu tokiu buvai ar tapai, o gal tampi dabar?
– Tu klysti, Inga. Tu vėl klysti. – Astas šypsojosi. Jis nutraukė merginos žodžius, nebenorėdamas klausyti tuščių „Kodėl?“. – Suprask, pasistenk suprasti, aš tik teisingas – visuomet. Aš teisus ir teisingas. Ne kam kitam, o būtent mums patikėjo šitą užduotį ir bet kokia kaina mes privalome ją įvykdyti, o jei mirti – tai tik garbinga mirtimi. Niekada nekenčiau išdavystės. Būtent todėl, kad mane išdavė, dabar esu čia, nes neapdairiai pasitikėjau tais, kurie vieną dieną suprato, jog darausi jiems nebeparankiu ir sutrypė į dulkes. Tu nežinai mano istorijos – aš neatlikau tau išpažinties. Ji truputėlį skiriasi nuo tavosios ir nuo visų kitų čia atsidūrusių žmonių išpažinčių. Skiriasi... Žinai, galbūt dabar tai skamba keistai, gal pagalvosi, kad aš tikrai išsikraustęs iš proto, tačiau klausyk. Kartą aš prisiekiau grįžti ir atkeršyti tiems, kurie kalti dėl mano tremties į šiuos tolimus, svetimus kraštus. Aš niekada jiems neatleisiu, grįšiu ir jie mirs. Aš gi, galėsiu mirti tik tuomet, kada mirs jie, galbūt todėl vis labiau ir labiau įsitikinu savo nemirtingumu. Ir dar, Inga, aš džiaugiuosi tuo, ką sugebėjau čia išmokti ir didžiuojuosi galįs vykdyti užduotis, kurios tik dar geriau išmokys žudyti. Aš nedėkoju Dievui, neprašau pagalbos Alacho, aš pasitikiu savim ir sugebėsiu nesustoti priešaky išvydęs bet kokią sieną. Žmogaus jėgos beribės, tereikia jas atskleisti. O aš pajutau pagreitį...
Iš Asto lūpų sklido nežmoniška neapykanta kažkam, o žaižaruojančios žiaurios akys privertė Ingą nuleisti žvilgsnį ir pajusti suprakaitavusia nugara nusiritusį siaubo šiurpulį. Apšepęs, daugybę dienų neskustas veidas, nuo prakaito ir purvo sulipę plaukai ir akys... Tai buvo įsiutusio vilko akys, iš kurių tryško nežmoniška neapykanta visam supančiam ir kažkur toli likusiam pasauliui. Šis vilkas bet kuriuo momentu galėjo pulti ir nesusimąstęs perkąsti gerklę tam, kas pastos jam kelią. Tik dabar Inga pastebėjo Asto rankose tvirtai suspaustą karabiną.
– O, Dieve... – Prieš jos pačios valią iš lūpų išsiveržė baimingas šnabždesys.
Staiga mergina priešais save išvydo nebe kultūringą ir santūrų europietį, o žiaurų ir negailestingą šios šalies karį-arabą, kurį žudant galėjo sustabdyti tik mirtis, nes jis vykdė šventą Alacho valią. O Astas nebebijojo net mirties!

1 Assalamu aleikum – pasveikinimas (arab.).
2 Va aleikumu-s-salamu va rachmatu-l-Lachi – atsakymas į trumpą pasveikinimą (arab.).
3 Burdiukas – maišas iš gyvulio odos, skirtas skysčiams saugoti.
4 Be popierių – čia, be dokumentų (aut.).