Nesupyk,
nepriskinsiu tau šiandien gėlių,
Tuščias sodas, net medžiai pliki,
Ant nulinkusių rožės šakų
Virpa lapai mažyčiai, gelsvi.

Bet tikėk, ji pražys, tik truputį palauk,
Kol žiema lopšines jai dainuos,
Šaltame dvelkime svajone atsišauk,
Kad stebuklu nušvistų sapnuos.

Dar ruduo,
tiktai šaltas, žvarbus ir tamsus lapkritys,
Dar spalvotų minčių neprišaukti.
Po dienos, po kitos baltos snaigės iškris,
Taip prailgs jų ištirpstančių laukti.

Nepriskinsiu iš sodo ilgai tau gėlių -
Nei bijūnų, alyvų, nei rožių,
Nuraminti galiu vien širdies artumu
Ir padėti palaukti be žodžių.