Jei norėsi aptikti gelmes, kurios sielos stiprybę maitina,
Paieškok, kiek jausmų mažame ašarėlės laše -
Ten ir skausmo žaizda, ir aistros beprotybė svaigina,
Ir dėmelė menka seno laiško brangintam lape.

Jei norėsi erdvės, sielos Būčiai nepasiekto aukščio,
Nusinerki lukštus ir šakokis darbais kasdienoj.
Tik stipriam užduotis gentainius didžiavyrius praaugti,
Nepaspringus dumblu urduliuojančioj upės vagoj.

Jei norėsi šviesių spindulių, nepamiršk skirti dieną ir naktį.
Įstabi kibirkštis spingsi mielo žmogaus akyse.
Kai aplink daug žvaigždžių, pavojinga bešėlstant apakti
Ir svarbiausią visų savyje orientyrą pamest.

Lai bus duota žydėt, lai bus duota nokint meilės vaisių,
Lai bus duota linguot nuo išbandymų ir nuo audrų,
Tik nereikia dienos, kada tu kaip atplyšęs blaškaisi
Ir manai, kad turtus pasitversi tarp savo delnų.

Tik nereikia dienos, kai užgoši ir skriausi silpnesnį,
Nes prie didžio mažam turi būti saugu bei sotu,
Nes tik tol tu žmogus, kol nešiojiesi žmogišką dvasią
Ir kol lašas jauties, skirtas laistyti viltį savų.