Čėdikim liepas
Saula šaipas dunguj. Nosį kutena visake kvietkų kvapai. Ui, kaip kvėpja. Rodas, kad medaus ušėdkas būt pastatytas. Ut ir liepa šneka. Sakat, nešneka? Šneka, šneka. Da ir kaip šneka. Šlamunčiais lapeliokais vejaly ir bitelų birzgimu. Insklausyk ir ažgirsi. Vo, ku man ana paporiną. Ir ašei jumei galiu paporint...
Sėdžiu anoj denoj pa liepu un salale. A, ta ir man šnibžda, porina cielų litanijų. Aš pavierijau, pavierikit ir jūs.
Pasroda ana turi daugiau nei šimtų metų ir auga da tadu, kai mus Letuva buva garsi didžiulam giriam. Nu, tadu letuviui ne tik giria buva švinta, ale kožnas medeliokas. A, kuti bešnekėt ape didelį medį. Kal teip buva - patys turėtumet suprast. Miškas letuvius šilde, penėją, vilką ir na neprietelių saugaja. Liepų tai labjausia čėdija. Mat to, kaip liekarstva visom ligom. Momas liepžedžių arbotu girde na kosulia ir karščia. Ut, medus iš jas kvietkų penėja bitelas žiemų. A da rozais ir letuvis kakioj drevelaj paskopinėdava medaus - vaikam saldumą ir na ligų žiemai. Meistrai iš jas baltas medienas šaukštus ir visokius rakandus dare. Iš karnas bais gerai išeidava vyžas ir kašelas pint. Pamate žmones, kad liepa bais viskam vigadnas medis. Jėme pre gryčiu pasisadynt. A, čia tai na šalta veja ir pavėniuj. Vierija, kad liepa deives Mildas medis. Jam meldes, dainava ir aukoja. A kakiu pasakajimų prikūre. Tu menesį, kadu liepa žydi ir labjausia kvėpja, ažvadina jas vardu. Prisadina čielas ailes miestuos, a jau ulyčios tai pre kekvenas gryčias. Perprata, kad oras čystesnis na jas. Lapai kaip kaštuviai. Anys nečystų orų, kaip žmones inkvepia, a iš savy išlaidžia jau grynų. Apvala na viska: binzina, dulkių, suodžių. Gal žinat, kad Kauni ištisa alėja yr liepų. Ti mašynas nevažinėja, a žmones in spaciriaus išeina. A kiek Letuvoj da liepų pagerbe – gamtas paminklais paskelbe. Saka, seniausia yr Sapiegų dvara parki. Ana esunt try šimtų metų. Visai neblogai atroda. Ale žmones jau sumislija, kad raikia jas ūglius palaist, kad išaugtų nauja. Kas ti žina, kiek ana da timps. Kur ti suprasi, ar Sapiegų dvara liepa seniausia, ar ne? Stariausia, tai rundas Kauna rajoni Braziūkų ulyčioj. Ti kažkur pre Zapiške. Vadina jų Liepu Matinėlu. Medžia skersma ape 2,5 metra. Saka, jas drevėj tilpdavy septyni žmones. Dabar jų ažtaise, kad negestų ir bili kas nelūndžiatų. Taigi, takių visakių liepų paminklais inrašyta ape dvi desėtkas.
Kai liepa pabaige pasakat, man dave patarymų, kad ašei nenusvėlinč prisraškyt žedeliokų. Mat, dabar būt pats čėsas. Medus net bėga iš kvetkelių, bitelas ažsijėmy darbais ti ūžia. Liepe ana jų nenuskriauste, sgadai su jom gyvinte, atsargiai, nelaužunt šakų, kvetkelius raškyte. Tai ir pamislijau, ar anais, ar šitais čėsais - liepa vis vigadna. Gerai patropijus, visakių vigadų iš jas ir dabar mažna sulaukte. Vien tik, jag atsisėsi pre liepas, kakias ramybes prisisimsi. Nebutinai ir jas pasakajimus ažgirst. Ažteks paklausytę jas lapelių šlamėjima na vėja ar bitelių muzikėlas. Širdy pasdaris saldu, kaip medaus ažragavus.