Nepyk, mieloji, ir neteiski,
Vaidint vis jauną pavargau,
Už duotus pažadus atleiski,
Tikėk, aš tau nemelavau.

Nemelavau, kada žadėjau
Surinkti rasą nuo žiedų,
Greitesnis buvo ryto vėjas,
Mane laikei apglėbus tu.

Žadėjau tau sugauti paukštę
Su laimės amžinos vardu,
Nesugavau, nepriekaištauki,
Ji liko mums gražiu sapnu.

Jaunystės veidrodžiai paseno,
Laikas jiems virsti į šukes,
Juose ne aš, ne veidas mano,
Taip pat nėra ten ir tavęs.

Aš nesakau, kad meilė mirė,
Tik ji dabar kitos spalvos,
Jei ir dainuoja, tai tik tyliai,
Kaip smuikas paliestas šalnos.

Nepyk, mieloji, ir neteiski,
Vaidint vis jauną pavargau,
Tik vakarėjant dar pašauki,
Kad atsiliepčiau aidu tau.