Jis sugriebė man už riešo ir tvirtai, iki skausmo jį suspaudė. Abejonės išsisklaidė – košmaras tuoj turėjo pasikartoti iš naujo. Jie buvo trise, aš – viena; vėlus vakaras ir nė gyvos dvasios aplinkui. Baimės nejutau. Baisu, matyt, būna tik pirmąsyk, o tada, prisiminusi tą didelį daiktą kuris be gailesčio mane varstė ir plėšė pusiau, pajutau vien vemti verčiantį pasibjaurėjimą. Gerkle kilo šleikštulys ir net pagalvojau, jei juos apvemčiau, gal paliktų ramybėj.
– Pasidulkinsim? – Išgirdau lakonišką, tiesų klausimą, kuris negalėjo susilaukti neigiamo atsakymo, nes sprendžiau ne aš. – Tu juk nepamiršai kaip tada, duše, mums trise buvo faina? – Šypsena nepaliko bjauraus trenerio veido, kurį dabar iškreipė dar ir gyvuliško geismo grimasa. – Nepamiršai?..
Net nepajutau kaip tai įvyko, bet po akimirkos jau atsidūriau už nedidukų krūmokšnių. Nežinau kodėl, bet nesipriešinau, nešaukiau pagalbos, kaip paskui pati supratau, net pasirodžiau nieko prieš pasidulkinti. Stiprus smūgis per pakinklius pargriovė mane ant žemės ir aš išsitiesiau ant drėgno geltonų lapų patalo. Krisdama į kažką skaudžiai susitrenkiau petį. Visiškai negalvodama ką darau, ranka apčiuopiau tą kažką, kas anksčiau laiko suteikė man skausmo. Tai buvo nežinia iš kur atsiradęs metalinis strypas. Iki šiol nežinau kas jį siuntė, kas įspraudė į rankas: Dievas ar velnias. O gal pats likimas... Tik koks: piktas ir bjaurus, ar norįs gero, bet geidžiąs atpildo?
Mano džinsai jau sliuogė žemyn, kada pirmas smūgis pataikė tam niekšui į blauzdą. Jis sustaugė iš skausmo ir stvėręsis už kojos, nuvirto šalia manęs. Vikriai pašokau ant kojų ir kaip pašėlusi, strypu ėmiau talžyti prievartautoją per galvą, nugarą, pečius... Buvau nežmoniškai įsiutusi ir tuo tarpu manęs visiškai nedomino kur krinta mirtį nešą smūgiai. Netikėtai auka tapusio užpuoliko kraujas tiško man ant rankų, veido, drabužių... Tik supratusi, kad jį užmušiau, nežmoniškai išsigandau. Ką tik buvusio niekšingo prievartautojo lavonas, virtęs sumaltos mėsos gabalu, gulėjo prie mano kojų. Jis neturėjo net galimybės paprašyti pasigailėjimo. Kur dingo jo bendrai – nežinau, tačiau savo draugui į pagalbą neatėjo. Galbūt išsigando manęs, o gal jie nenorėjo tapti nei liudininkais, nei nusikaltimo bendrininkais, ir pasišalino kur kas anksčiau. Numečiau kruviną gelžgalį šalia neatpažįstamai sumaitoto lavono ir kurį laiką paklaikusiomis akimis, negalėdama atitraukti žvilgsnio ir bijodama patikėti, kad tai mano rankų darbas, žvelgiau į jį. Paskui virpančiais pirštais šiaip taip užsisagsčiau baigiančius nusmukti džinsus, apsisukau, ir lėtai, vos vilkdama kojas, staiga tapusi visiškai abejinga ką tik nepriekaištingai atliktam darbui, nukėblinau namo.
Kitą dieną mane suėmė. Kažkas, o greičiausiai tie du trenerio sėbrai pranešė apie nužudymą milicijai. Paskui atsirado dar kažkoks nukrešęs, prasigėręs senis, kuris, neva, matė, kaip aš nusivedžiau į krūmus vyrą ir ten, nei iš šio, nei iš to, pradėjau jį mušti metaliniu strypu. Tai buvo ne kas kita, o kažkieno negailestingu kerštu. Niekada anksčiau apie tai negalvojau, bet belaukdama teismo, tampoma tardytojų ir tokių pat kaip aš zekių apšviesta, pagaliau supratau užkliudžiusi ne paprastą plaukimo trenerį, kokiu iki tol laikiau jį esant, o netikėtai nutraukiau kažkokią mafijos gyslelę, už ką negalėjau laukti pasigailėjimo.
Tardė ilgai, įmantriai ir nuobodžiai, gražiuoju ir su riksmais, tampymu už plaukų ir netgi talžymu per veidą. Buvau tiesiog priblokšta ir sugniuždyta, kada manimi niekas netikėjo. Kuo toliau, tuo darėsi siaubingiau, nes įstumta į kampą, pradėjau tikėti padėties beviltiškumu. Nėra nieko baisiau, kuomet supranti, kad nuo tavęs niekas nebepriklauso. Aiškinau jiems, pasakojau pirmojo išprievartavimo aplinkybes, dėsčiau smulkmenas, o mentai tik šaipėsi, tyčiojosi ir netikėjo nė vienu mano žodeliu. Netikėjo, o gal tik vykdė kažkieno įsakymą ir dėjosi netikį.
– Tu mums arabų čia nepūsk, šliundra! Matėm mes tokių – ir ne vieną! – šaukė vienas, pats bjauriausias tardytojas. – Pasidulkinai su savo treneriu, kažką prisidirbai, o po to nusprendei juo atsikratyti? Žinau aš tokias stervas, puikiai pažystu. Nagi, prisipažink, šantažavai jį, a?! O jis atsisakė bašliuoti1?! Nagi! Ko tyli, žertva?! Atrišiu tau liežuvį, palauk...
Šis mentas dirbo savo metodais ir nevengė nei antausį rėžti, nei skaudžiai ranką užlaužti. Jo manymu, prisipažinimui išpešti pateisinami visi metodai, o viduramžių inkvizitoriai jam buvo tikru idealu.
Jaučiausi visiškai palūžusi ir sugniuždyta. Net ašaros baigėsi – jų nebeužteko. Brangiems advokatams, aišku, pinigų nebuvo. Per tą laiką motina, kaip supratau, visai prasigėrė. Tikėjausi, kad Kolia supras ir padės, tačiau greitai paaiškėjo, jog ir čia suklydau. Kartą man perdavė mažytį laiškutį, kuriame jis parašė esąs manim nusivylęs. Pasirodo, Kolia niekada nemanė, jog esu tokia paleistuvė, o galų gale, dar ir žmogžudė. Šis paskutinis lašas mane pribaigė galutinai. Praradau paskutinįjį tikslą kovoti už save. Tik kameros draugės mane suprato, gailėjo, užjautė ir palaikė, tačiau darė tai savaip, kaip tai daroma kalėjime. Ėmė šelpti cigaretėmis, žolele2... Jos nemokė kaip įrodyti, jog esu nekalta, nes vargu ar iki galo pačios tikėjo mano teisumu, tačiau stengėsi paaiškinti koks baisus ir negailestingas yra gyvenimas ir kaip apgauti teismą, kad skirtų lengvesnę bausmę... Gyvenimas tapo visiškai kitonišku, gyvenimu už grotų, be oro ir be dangaus, kuriame prasmę įgauna tik tai, jog sulaukei ryto, suvalgei skurdžią, bjauriai dvokiančią paiką3, surūkei cyzą4 ir pavykus, susivarei dozę kvaišalų.
Teisme taip ir neprisipažinau esanti kalta. Nuosprendis iš riebaus, raudonžandžio prokuroro lūpų suskambo tiesiog žudančiai: červoncas5...
Per paskutinįjį žodį pasakiau:
– Jei esate įsitikinę, kad esu nebepataisoma žudikė, tuomet skirkite man mirties bausmę. Kodėl jūs tokie žiaurūs ir žudote išlėto?
Pilna žmonių salė tylėjo, o prokuroras baisiausiai pasipiktino.
O toliau... Toliau etapas, zona, belangė kamera, kalinės gyvenimas, žiaurūs zonos įstatymai verčią jiems paklusti vienus ir suteikią privilegijas kitiems. Tada šito dar nežinojau. Nežinojau, kad laisvėje įgytas autoritetas, besąlygiškai prasiskverbia pro storus kalėjimo mūrus. Nežinojau, kad esant niekuo, čia galima arba padvėsti, arba užsikariauti autoritetą. Deja, jo kaina būna žiauriai didelė.
Jau pirmąją dieną mane privertė gintis. Pažintis prasidėjo nuo susirėmimo. Muštis mokėjau, tačiau to, toli gražu, nepakako. Prižiūrėtojai vis viena apkaltino mane. Nežinojau tada dar net šito, ir tik vėliau supratau – nerašytas zonos ustavas6. Teisus tas, kuris sugeba nenuleisti galvos ir įrodo esąs teisus. Pirma pagarbą reikėjo nusipelnyti, įrodyti kas esi, arba bent jau atsinešti ją iš laisvės, ir tuomet tave arba užmuš, visiškai sutryps, sunaikins, arba tapsi vienu iš tų, kurie trypia kitus, bet visada išlieka teisūs. Ir tai neatsiejamai priklauso nuo anoj pusėj kalėjimo vartų vykstančių įvykių, nuo to, kuri mafijos grupuotė pralaimi, o kuri ima viršų. Kalėjime irgi valdo mafija: savi klanai, savos kastos, savos šeimos... Aš gi, tuo metu buvau niekuo, visiška našlaite, ir leidau dienas tamsiame karceryje. Mažytė kamera be gultų, betoninės grindys... O aš pusnuogė, sušalusi ir alkana... Kad negalėtum ant šaltų grindų nei atsisėsti, nei prigulti, į kamerą prileisdavo truputėlį vandens. Tačiau kaip taisyklė, jį pamiršdavo išjungti ir visą dieną tekdavo stovėti iki kelių šaltame, lediniame vandenyje. Buvo ir tokie vertuchajai7, kurie be gailesčio įmurkdydavo į vandenį iki pat pažastų. Iš už storų, metalinių durų sklisdavo pašaipos:
– Apsiplauk, apsiplauk šūdus, sterva, kai apdžiūsi, galėsim pasidulkinti. Girdėjau apie tavo reputaciją. Tik čia neišdegs, babkių nebus iš ko kaulyti. – Arba: – Plaukti moki? Gal dar vandenėlio pageidauji? Tikiuosi nepriburbuliuosi. Tokios argi skęsta?
Šaltis ir drėgmė laužė kaulus, traukė odą, temdė protą. Iš pradžių tikėjausi peršalsianti ir mirsianti, deja, buvau užsigrūdinusi ir organizmas puikiai atlaikė visas kankynes.
Viskas priklausydavo nuo vertuchajų pamainos. Vieni geresni, kiti tikri žvėrys. Keista, bet daugiausia pasitaikydavo žvėrys. Tarytum staiga visas pasaulis virto vienu didžiuliu zoo-
                1 Bašliuoti – mokėti duoklę, išpirką; atsipirkti (žarg.).
2 Žolelės – čia, rūkomi narkotikai (žarg.; liaud.).
3 Paika – maisto davinys, porcija (žarg.).
4 Cyzas – cigaretė, nuorūka (žarg.).
5 Červoncas – dešimt (žarg.; liaud.).
6 Ustavas – įstatymas, nuostatai (žarg.; rus.).
7 Vertuchajus – kalėjimo prižiūrėtojas (žarg.).
parku, kuriame iš narvų išsilaisvinę plėšrūnai, savo prižiūrėtojus-žmones uždarė į narvus ir dabar tyčiojasi iš jų.
Vos ne iš eilės, keliskart, po porą savaičių praleidau karceryje. Atrodžiau siaubingai: suvargusi, sulysusi, keliais metais pasenusi ir kas blogiausia – supratusi nemirsianti, o veikiausiai, greitai išprotėsianti. Galvoje sukosi tik viena vienintelė mintis, kad kuo greičiau mane pribaigtų ir nebekamuotų, nes pagalvojus apie prokuroro padovanotą červoncą, tikrai temo protas ir atrodė, jog greitai teks beprotnamin keliauti. Nors, turbūt ten kur kas geriau būtų buvę.
Tebebuvau žalia ir visiškai nežinojau kalėjimo įstatų. Mačiau, kad kitos zekės turi keistą neliečiamybę kaip iš savųjų, taip ir iš vertuchajų pusės, tačiau kodėl – nesupratau. Kai eilinį kartą vos bevilkdama kojas grįžau iš karcerio, pasivaikščiojimo metu prie manęs priėjo viena iš zekių, ta pati, su kuria susipešiau pačią pirmąją dieną. Neslėpdama pašaipos, ji paklausė:
– Kaip sekasi? Prastai atrodai, brangioji... Girdėjau, šustriakė1 esi, mėgsti belangę2. – Jos veidą iškreipė juokas.
Maniau, kad ji vėl mane provokuoja. Norėjau pasisukti ir nueiti, nors pagal visas zonos taisykles privalėjau suduoti atsakomąjį smūgį. Tik baimė vėl atsidurti karceryje patikimai sulaikė nuo bet kokių veiksmų.
– Pala, pala, nesiparink3, nepurkštauk, o tai išties kojas pakratysi. Gaila, faina boba esi. Nemanyk, man irgi teko pabuvot toj prakeiktoj skylėj iš kur ką tik išlindai... Žinau, tie žiurkės negaili vandens ir pietums torčiukų neatneša. Labiausiai naujokėms... – Ji vėl juokėsi, tik dabar jau kitaip, nebeužgauliai, net draugiškai. – Dar pora kartų ir padvėsi, arba peršaldysi šikną ir visam viekui4 kalieka5 liksi. O tau dar skorpiončikus į svietą paleist6. – Kurį laiką mes ėjome tylėdamos. Paskui ji vėl prašneko: – Aš puikiai suprantu, tu naujokėlė, pirma chodka7, žalia, naivi merga... Mes visos kažkada tokiomis buvom. Tačiau matosi – pakankamai krūta esi. Prapulti neturėtum. Deja, čia šito mažoka. Stogas reikalingas – bent pradžiai. Suprask, jei tave pradės dulkinti tie pidarai vertuchajai, kuriam laikui rasi stogą. Čia yra tokių. Su jomis reikia ausis pastačius, liežuvį subinėn susikišus. Vertuchajų biksos8 visos dirba stukačkomis9. Patikėk, jos ne vien ant danties ima... Tik vieną dieną joms vis vien chana ateina. Va, matai tą blondi10? – Staiga visiškai pakeitusi pokalbio temą, naujoji mano draugė nežymiai mostelėjo galva į vieną iš moterų, dar jauną kalinę, kurią jau anksčiau buvau pastebėjusi, ir, nors bendrauti su ja dar neteko, bet jau žinojau, kad ši mergina zonoje turi didžiulį autoritetą. – Peilį tai kurvai į pašonę ir čia visi tave gerbs... – netikėtai ji tarytum pasakė, tarytum pasiūlė. Sužiurau į pašnekovę pamaniusi, kad ji vėl tyčiojasi, juokauja, tačiau tuoj pat tuo suabejojau. – Kitaip žūsi. – Berods, mūsų draugystė, netikėtai užsimezgusi, staiga užsibaigė. Ji paleido mano parankę ir palikusi vieną, įsimaišė į klegančią savo draugių kompaniją.
Tik vėliau sužinojau, kad netgi čia, zonoj, kovojo kelios kalinių grupuotės, o manimi viena iš jų pasinaudojo kaip parankiu įrankiu, kuris reikiamu momentu pakliuvo po ranka.
Jau sekančią dieną man parūpino peilį – savo gamybos, smailų kaip yla. Viskas buvo suplanuota iš anksto, be manęs. Aš tik vaidinau pagal kažkieno puikų scenarijų, kuriame man atiteko pagrindinis kilerio vaidmuo. Po vakarinio pasivaikščiojimo, kartu su auka atsidūrėme tualete dviese. Blondinė plovė rankas, o aš priėjau iš užpakalio ir save drąsindama, pratariau:
– Tau galas. Pro šalį neduriu...
Mergina nieko neatsakė. Nesuspėjo. Trys staigūs peilio dūriai į nugarą ir tampoma priešmirtinių konvulsijų, stvėrusis už sienos, auka susmuko ant grindų. Nudažęs baltas grindų plyteles raudonai, kraujo upelis nekaltai vingiavo ir dingo kanalizacijos angoje.
1 Šustriakas – nepaklusnus, nenuorama (žarg.).
2 Belangė – čia, karceris (liaud.).
3 Nesiparink – nesikarščiuok (žarg.).
4 Viekas – amžius (liaud.).
5 Kalieka – invalidas (liaud.).
6 Skorpiončikus į svietą paleisti – vaikus gimdyti (žarg.).
7 Pirma chodka – pirmąkart kalėjime (žarg.).
8 Vertuchajų biksos – kalėjimo prižiūrėtojų prostitutės (žarg.).
9 Stukačka – skundikė (žarg.).
10 Blondi – blondinė (žarg.).
Ramių ramiausiai nusiploviau rankas, kaip buvau primokyta, nuo nusikaltimo įrankio nuvaliau pirštų antspaudus ir numečiau jį šalia lavono. Nesupratau savo jausmų, bet nejutau nieko: nei baimės, nei pasibjaurėjimo. Pirmąsyk nužudžiusi buvau afekto būsenoje, gelbėjausi ir gyniau savo garbę. Nužudžiusi antrąsyk supratau, kad užmušti žmogų labai paprasta; nesudėtingiau nei nusukti galvą, pavyzdžiui, kudakuojančiai vištai – ką teko daryti nekartą. Kraujas visuomet raudonas, kieno jis bebūtų...
Ir tikrai, nuo tos dienos manęs niekas nebelietė. Ne, autoritetu netapau, taip greit net zonoj karjeros laiptais nelipama, tačiau pajutau pagarbą ir draugavau su Mania, mergina, kuri antrąsyk mane privertė žudyti. Žadėtasis stogas pasirodė ne apgaule. Tuo tarpu tardytojai įnirtingai ieškojo žudikės ir kažkas, greičiausiai viena iš biksų-stukačkų, vis tik išplepėjo. Mane suėmė, jei taip galima pasakyti sėdint už grotų, antrąsyk.
Pagaliau gavau tai, ko prašiau teismo pirmąjį kartą. Supratau įklimpusi galutinai ir į tolimesnį gyvenimą žvelgiau be jokio optimizmo. Nors buvo lauktas, tačiau nuosprendis mano ausyse vis vien suskambo kaip didžiulio, kurtinančio varpo dūžis.
– Pripažinti pavojinga ir nebepataisoma recidyviste... Ir... Ir... Skirti mirties bausmę sušaudant...
Teismas baigėsi, nuosprendis buvo paskelbtas. Galėjau jį apskųsti, tačiau iki galo suvokusi teisėsaugos beprasmiškumą, nebeturėjau tam nei noro, nei jėgų. O po keleto dienų į mano tamsią, pelėsiais dvokiančią vienutę įėjo trys ginkluoti, kaukėti vyrai. Tuo momentu neabejojau, kad atėjo paskutinioji ir nors kvailai tebesinorėjo gyventi, tačiau tuo pat metu apsidžiaugiau, jog visos šio neteisingo pasaulio kančios baigiasi. Tenorėjau tik pasimelsti prieš mirtį. Deja, apsirikau. Dievas pasigailėjo manęs net be maldos. Pasigailėjo, o gal siuntė dar didesnius išbandymus. Jie užspaudė man ant riešų braslietus1, užrišo akis ir išvedę iš tiuriagos, pasodino į keistą, nežinia kur skrendantį krovininį lėktuvą. Štai taip atsidūriau velniai žino kur esančioje mūsų stovykloje, o dabar guliu šalia tavęs velniai žino kokiam svieto krašte ir pliurpiu visokiausius niekus.
Inga nutilo. Ji užvertė paskutinįjį savo gyvenimo knygos puslapį. Istorija baigėsi, o gyvenimas? Kol kas ne. Tačiau tęsinį Astas žinojo pats ir likimo valia tapo jo dalelyte. Mergina pasisuko į savo draugą, apglėbė jį ranka, ir dėkingai pratarė:
– Ačiū tau. Tu išklausei mano išpažintį...
– Žinau, Inga, kartais neapsakomai prireikia kunigo kuris duotų išrišimą. Tu šaunuolė... Inga, tau niekada nekilo noras atkeršyti tiems niekšams, kurie tave įgrūdo į cypę?
– Atkeršyti? Nežinau... Aš net nežinau kas jie...
– Tu tikrai šaunuolė, – truputėlį patylėjęs, pasikartojo Astas. – Tu neišsigandai, nepabūgai nudėti tos, duše. Vos tave išvydęs, iš tiesaus tavo žvilgsnio supratau, kad krūtinėje nešioji tikro kario širdį. Inga, tu jutai malonumą ją žudydama?
Astas pajuto lengvą virpulį nusiritusį merginos kūnu.
– Tu ką, juokauji? Aišku – ne. Iš pradžių to nejutau, tačiau paskui buvo nežmoniškai baisu ir bjauru. Po to įvykio nebegalėjau miegoti. Vos užsimerkdavau, scena kartodavosi: vėl grindimis liedavosi ryškiai raudonas kraujas, o ranka tebejuto kaip aštraus peilio ašmenys sminga į tos vargšės moters nugarą... Dieve, kaip buvo baisu: ir tada, ir po to. Prieš nužudydama, moters akyse neišvydau nei priešiškumo, nei neapykantos... Tesuspėjau jose perskaityti liūdesį ir maldą. Ji juto mirtį, turbūt jos laukė, o aš privalėjau tapti budeliu, nes kažkodėl panorau gyventi. Tai buvo tikrai kvailas noras. Ši moteris zonoj buvo senbuve ir nežiūrint savo jaunystės, tempė kažkelintą sroką. Žiaurūs zonos įstatymai jau seniai jai tapo kasdienybe. Ten niekas nejuokauja. Jei būtų sudrebėjusi mano ranka, mirusi būčiau aš. Pagrindinis ir neginčijamas zonos įstatymas: užsimojai – smok, arba smogs tau. O jos akys... Jos suprato beviltiškumą, tačiau išlikę išdidžiomis, vis viena prašė pasigailėjimo. Iki šiol nekenčiu jų ir savęs – už tai ką padariau. Deja, tuomet pasirinkimo neturėjau. Tik įgijau jį paskui?
Mirtimi ir liūdesiu dvelkė kiekvienas Ingos žodis, kiekvienas sakinys, kiekvienas jos atodūsis. Šiek tiek keistai atrodė moteris, kuri išgyvenusi daugybę neteisybės, iškentusi tiek vargo, vis tiek nepalūžo, nenuleido rankų ir toliau kovojo už savo išlikimą, už tą blausią ateitį, iš kurios kažkas ją apsukriai išbraukė. Todėl dabar, kaip ir visiems tokio likimo herojams, te-
1 Braslietai – antrankiai (žarg.).
liko klausimas: „Kokią ateitį?“. O gal šis klausimas jau tapo nebeaktualiu? Kokia ji bebūtų, ta rytdiena, jiems ji jau nešė ateitį. Atgal kelio nebesimatė, tai suprato visi. Kelyje, kuris vedė į priekį, slypėjo vien pavojai ir rizikingi posūkiai. Deja, to tiesaus trečiojo vieškelio irgi nebebuvo. Dulkinoje kryžkelėje stovėjo didžiulė, nepakeliama užtvara ir skirstė likimus pagal nuopelnus – be gailesčio ir su bjauriu sarkazmu kvatodamasi. Bent jau kol kas... Tik tas „kol kas“ įkyriai šmėsčiojo priešaky, o visa tai kas liko už jo, rodėsi vien tolimo ir apgaulingo miražo pavidalu, neleidžiančiu patikėti šito nelemtojo „kol kas“ laikinumu.
– Astai, o ką padarei tu? – netikėtai, baugščiai, tačiau vis tik išdrįso paklausti Inga. – Tu niekada ir nieko apie save nepasakoji... Nei man, nei kitiems...
– Aš? – Astas išties nebuvo linkęs kam nors atsiverti, o tuo labiau šiuo momentu. Nors, galbūt, kaip tik dabar jis tapo merginos skolininku už jos atvirumą. – Aš?.. Vieną dieną neapdairiai žengiau keliu, kuris nuvedė iš rojaus į pragarą ir aš tapau velniu. Deja, Inga, aš nekenčiu linksmųjų rojuje ir nesigailiu tapęs nelabuoju... – Pastarieji Asto žodžiai veikiau panėšėjo į mistinį Šventojo rašto traktavimą, negu į paprasto mirtingojo autobiografijos straipsnelį. – Tu labai pastabi, Inga, aš tikrai keistas žmogus, nes jau seniai tapau nebe žmogumi.
Gregoras ramiai tebemiegojo, tebešnopavo, kartais net knarkteldavo. Kažką pasapnavęs, jis pajudindavo ranką arba per miegus sumykdavo. Stiprėjo sausas vėjas ir dar labiau ėmė pustyti smėlį. Matyt artėjo prieš išvykstant žadėta smėlio pūga, kuri keliauninkus galėjo priversti sustoti ir laukti geresnio oro. Reikėjo bent truputėlį nusnūsti, tačiau kaip pavargę bebūtų, nei Astas, nei Inga nesugebėjo atsikratyti užplūdusių praeities prisiminimų, kurie leido nublankti dabarčiai, tačiau praeitis žeidė dar skaudžiau už esamąjį laiką.