Žiūrėk, kaip šalčių genama...
Tau gera nuorodas diktuoti man,
Parodant laikinumą esamos būties,
Bet pasakyk - nejaugi tai blogai,
Kad daug kas šiam pasaulyje
Išlieka neilgai?
Žiūriu į reiškinių esmes,
Kurios parodo trumpalaikį tapsmą
Ir pajaučiu, kai žodžiuose giesmės,
O sieloje – erdvės
Dėl vasarų, palikusių mus žiemoje,
Taip netikėtai
Lyg eilėraštyje skauda.
“Žiūrėk, pirmųjų šalčių genama
Žalioji vasara nuo mūsų bėga“.
Bet man kur kas būtų skaudžiau,
Jeigu per amžius likčiau lopšyje,
Ar su lazda išeičiau į tą laiką,
Kuris nemoka
Net savęs išbūti.
Žalioji vasara,
Kaip ir pražydusi gėlė,
Kaip aš su lopšiu savo ir lazda
Įstrigome ne amžinai -
Net nepažinsim, kaip atrodanti žiema
Su jos speigais, su vėtrom, pūgomis,
Su spengiančia tyla po žvaigždėmis,
Su vandeniu, kuomet sušalusiu sniegu
Po kojomis iškritęs girgžda.
Tik kas galėtų pasakyt, kad negražu,
Kai šitaip balta, balta, balta,
O žuvys plauko po ledu.
Kalbėk ką nori, Viljamai Šekspyrai,
Bet mano sieloje nešalta -
Pražydo gėlės atminimais
Ir sieloje, ištirpęs ledas,
Pavasariu subėgo plaukti į upes.
Netgi pelėda manyje neūbia -
Kažkur aukštai padebesy
Sparnai pilkais plasnoja
Vyturėlis mažas
Ir lyg į pačią ausį dainele:
- Žiūrėk, pirmųjų šalčių genama...