Nijolytė

Ji ateina ir prašo lituko,
Reikia vaistams ir duona kasdienei.
O jį gavusi, ieško \"pilstuko\"...
Taip ir sukas apgirtę jos dienos.

Tai ir mala, kaip girnom, jos meilę,
Mala gyvastį ir žmogiškumą.
Gyslom teka \"pilstukas\", ne kraujas,
Širdyje nebelikę jaukumo.

Išjuokta, iškeikta ir apstumdyta,
Iš kiemų šimtąkart išvaryta,
Vėl ji beldžias į trobas ir širdis,
Purvina, alkana Nijolytė.

Prašo akys - pavargę ir kaltos,
Prašo lūpos, maldauja, meluoja...
Už lituką pajuodusios rankos
Man snieguolių baltų dovanoja.

Taip ir ritas gyvenimas akmeniu,
Kas galėtų jį sustabdyti?
Vis dar vaikšto tarp mūsų, kaip nerimas,
Vis dar beldžias į mus Nijolytė
atkaklioji