iš debesies kritau į tavo glėbį
ne angelas, ne paukštis, o žmogus
dabar laikai kasdien, kaip duonos riekę
ir lūpas priglaudi, kaip vasaros medus

iš saulės spinduliu ištrūkau pakalbėti
sušvist ant veido šypsenos keru
blakstienos palietė pirštus ir tavo klėtis
pavirto saulėtais namais kol mes kartu

žingsniuok ramiai - paskui tave nespėju
pavasario juokingu upeliu
raškau lapus ir kardelius rugsėjo
ir gruodžio pasakas vidurnakčiais seku

nes įkritau lietum į tavo glėbį
žilvičių aimanom, žuvėdrų klykimu
mane išlaisvinai iš palaimingo miego
todėl nebesapnuoju - G Y V E N U