Šviesu – lyg sienos būtų popierium baltu dabintos,
Nors langą lietūs vis bilsnoja, prausia.
Portretas tėvo tėvo šypsosi prie spintos
Ir nori pašnibždėti man kažką į ausį.

Vėlė senelio puikiai danguje gyvena.
Kodėl gi ne, juk apsukrumo jam netrūko.
Tad be problemų rojaus sargą seną
Jis apie pirštą – vienas – du – apsuko.

Ir iš aukštybių norisi patart anūkui.
Man sekas neblogai, bet visgi tėvo tėvas...
Tai štai kodėl taip kambarys išbluko –
Vaikystėj jis man buvo kone dievas.

Tereik paklaust – žinojo visada ir viską,
Išmokė daug, galbūt kažko nespėjo...
Žiūriu į jį – portreto akys blizga –
Žinau, seneli, jau žinau, ką pasakyt norėjai.