Išbūrsiu ateitį iš rankos,
Iš lūpų, iš žaibų akių,
Kai nevilties perkūnai trankos,
Tada - širdies kalba tikiu.                          

Juodosios magijos nereikia.                  
Baltoji – gal ne man skirta.
Bet visada silpnybės veikia –
Krūtinė vėjams atverta.

Per audrą, per smarkuolį vėją,
Visad intrigų sūkury
Sukuos lyg pasakoje fėja –
Visi man atveria duris.

O aš? – O aš ranka pamoju
Lyg stebuklinga lazdele.                                    
Tikėk ir tu burtu manuoju:
Kada – esu, esu šalia...