Nesuprantu,
Kodėl taip skaudžiai atsitikę,
Kad apie tamsą gero žodžio negirdėti.
Bet... Dieve! kiek gražių dalykų
Tiktai per ją tegalima regėti.

Kas nebežino,
Kaip puošni padangė
Žvaigždynais iki horizontų nusėta,
Kiek daug kiekvienas dieviško išbandėm
Po užmerktų akių tamsa.
Ir būna taip,
Kad tik tamsoj tave sutikęs,
Aš atidžiai stebiu, koks man šviesus.
Tik nesupyki, Viljamai Šekspyrai,
Kada girdėdamas tave
Jau pats citatomis šaukiu.
“Bemiegis laikas dirba pamažu
Ir rodo mums didingą savo meną“

Stebėk!
Paglostau akmenį -
Sunkus ir glaudžiasi prie žemės kaip įspaustas.
Net ąžuolas šakojasi, priimdamas žaibus,
Jaunystę protėvių mūs matęs.
Banguoja jūros,
Gaudžiai okeanai
Ir neištirpsta Arktikos - Antarktidos ledai.
Man nuostabu žiūrėti į pasaulį,
Kuris veikiau atrodantis kaip amžinybė...
Jau bent mintim daugsyk keliauta aplink žemę
Po iškeltai žvaigždynais danguose,
Todėl gal užgesinki, Viljamai Šekspyrai,
Šias dvi soneto eilutes:
“Bet tai kas miela ir gražu
Šiame pasauly neilgai gyvena“,
Net ir laivai tiktai lig dugno skęsta,
Kur ten nematomi, tačiau tikri –
Ilgai negrįžtantys iš okeanų
Gyvena, dirba, tiki lemtimi
Ir pažiūrėk –
Žili kaip kerpės jie sugrįžta
Muziejais arba bent jų dalimi.

Ir kas bežino, kiek ilgai dar plaukios tie laivai
Seniai seniai nuskendę ligi dugno...
Gesink, mielasis, tas soneto eilutes:
\"Bet tai, kas miela ir gražu
Šiame pasauly neilgai gyvena“