Tavo lūpos
kvepėjo alyvom
akys dainavo
meilės žodžius
mes buvo kartu
prie jaunystės upės
o vasara
šėlo šalia

jinai vis sruveno
per medžių šešėlius
bangelėse nardė
zuikučiai dangaus
meldai meldėsi
laiko tėkmei
įbridę stovėjo
lyg kareiviai greta

o vidury
iškėlęs galvą
apaugęs maurais
praeities
ilsėjosi akmuo
su laiko randais
ir mes
su juo drauge

bangelės ritos
meiliai glostė
tarpusavy kuždėdamos
skubėjo pasroviui
nunešdamos tolyn
akimirką prie upės
kai tu buvai
su manimi