Astas grįžo tėviškėn. Jau taip seniai jis nesilankė namie. Žemę gaubė vakaro prieblanda. Temo, o Astas dairėsi aplinkui – žinojo, jog tai jo namai, bet kažkodėl abejojo, netikėjo, ieškojo kažkokių įrodymų...
Ne, tėvų sodyba buvo ta pati, bet tuo pat metu kitokia, pasikeitusi, užsimetusi neatpažįstamumo skraistę ir dvelkė suplėkusiu svetimumu. Kažkas paėmė ir viską pakeitė – nevisai, tik dalinai, tačiau pakankamai bjauriai.
Ir didžiulis sodas stūksojo paslaptingas, tankus, neįžvelgiamai bauginantis. Jame šimtmečiais ramiai, niekieno nepastebimi ir nekliudomi, galėjo gyventi vaiduokliai. Tik kai kurių obelų viršūnėse kabojo ryškiai raudoni, akis rėžiantys obuoliai, kurie neapsakomai panėšėjo į naujametinius žaisliukus, puošiančius plačiašakės eglės šakas. Nesijautė nė menkiausio oro dvelksmo, nebuvo jokio vėjelio ir tik keista vakaro drėgmė maloniai glostė suprakaitavusį, pavargusį veidą.
Pats nesuvokdamas kam tai daro, Astas prasibrovė pro dilgėles, aštriaspygles usnis, po viena iš obelų. Tarp daugybės prikritusių, supuvusių, apglitusių obuolių jis surado keletą didelių, nepaprastai gražių, tiesiog akinamai raudonų obuolių. Surinkęs juos, Astas išlindo iš po obels ir buvo bepasukąs pravirų, kviečiančių užeiti, gimto namo durų, tačiau staiga sustojo kaip įbestas. Žvyruotu keliuku, link gatvės, ėjo tėvas; kaip visuomet apsirengęs plačiomis storo audeklo kelnėmis, ant pečių užsimetęs savo mėgstamą, juodą striukę, truputėlį pakumpęs ir... be veido. Astas nematė veido, o gal neprisiminė, bet buvo tikras, kad tai jis.
– Tėve! – staiga šūktelėjo Astas. Jis negirdėjo savo balso, bet išsigando šauksmo. – Tėve!.. – Dar garsiau pakartojo jis.
Ne. Tėvas irgi negirdėjo, o gal nenorėjo išgirsti. Jis ėjo savuoju keliu – kaip visuomet, nuo nieko nepriklausąs ir darąs tik tai, kas jo manymu teisingiausia.
Astas pajuto, kaip skausmas ir apmaudas gniaužia, varpo smarkiai plakančią širdį, nors puikiai suprato: taip turi būti, nes jie svetimi, jie nepažysta ir nesupranta viens kito. Niekada, dabar ir taip bus visados... Svetimi amžiams! Tėvas ir sūnus...
Suvokęs beviltiškumą, Astas pasuko namo link. Stumtelėjęs praviras duris, jis perėjo visiškai tamsų, tarytum beerdvį prieangį ir įėjo į virtuvę. Virtuvė irgi skendo tamsoje, tačiau jam pavyko įžiūrėti prie stalo sėdinčią motiną. Priėjęs prie jos, Astas ištiesė ant rieškučių obuolius ir liūdnai, neryžtingai prašneko:
– Štai, mama, obuoliai... Raudoni... Gražūs... Nesupuvę... Paimk... Čia tau...

Pramerkęs akis Astas apsidairė. Vien smėlis – bjaurus, ryškiai oranžinis. Virš galvos, judinama lengvo vėjelio, keistai šlamėjo retašakė, suvargusi palmė. Nei vakaro vėsos, nei obelų žalumos, nei raudonų obuolių... Abu bendražygiai dar miegojo. Saulė truputėlį aprimo ir kaip visada, nenumaldomai suko horizonto link. Jis atsisėdo ir užsidengė delnais suprakaitavusį, smėliu aplipusį veidą. Tai buvo ne košmaras. Tai buvo kur kas blogiau, kur kas baisiau, kur kas bjauriau. Kažkur, iš pasąmonės gelmių iškilę vaizdiniai, sapno forma grąžino mirusią praeitį. Astas puikiai sugebėjo viską pamiršti ir gyveno vien dabartimi, tačiau net virtualaus sapno dėka persikėlus į praeitį, staiga jam pasidarė gaila ir skaudu dėl to, kad atsibudo, kad sugadino tai, kas daug mieliau už šiuos svetimus, laukinius kraštus.
„Kodėl?.. – nežinia ko – savęs, dykumos, o gal Dievo, mintyse klausė Astas. – Kodėl aš čia? Kodėl, po velnių, sapnas tai ne dykuma, o obuoliai – ne tikrovė. Kam begyventi, jei viskas seniai mirė? Kodėl? Kam vaidinti?..“
Jis atsistojo, tarytum norėdamas išvysti kažką naujo, o gal vis dar tikėdamasis, kad sapnas nepranyko, vėl apžvelgė dykumos tuštumą paskubom dingstančią vakaro sutemose, žvilgterėjo į ramiai, po kita palme besiilsinčius, atrajojančius, bjauriai susiraukusius kupranugarius, ir pasilenkęs, trūktelėjo už peties ramiai tebemiegančią Ingą. Reikėjo keliauti toliau, eiti į nežinomybę, nes ateitis slėpėsi tenai, priešaky, ir ji tapo vienu iš būtiniausių, niekuo nepakeičiamų paskutiniojo šanso kriterijų.
Žygis išties buvo labai sunkus. Permirkę prakaitu, nesiprausę ir aplipę visą laiką vėjo nešamu smėliu, pastoviai ištroškę ir iš nuovargio vos nekrintą nuo kupranugarių, kurie vieninteliai kulniavo vis dar nepavargę, jie lėtai slinko pirmyn, su kiekvienu žingsniu artėdami link tikslo. Žingsnis po žingsnio, diena po dienos, narsioji trijulė skverbėsi į nesvetingąją dykumą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė bekrašte ir nenugalima, tačiau pajutę, kad atgal kelio nebėra, žmonės jai nepasidavė ir spjovę mirčiai į akis, ruošėsi švęsti pergalę.
Griežtai vykdydami išvykstant gautas instrukcijas, dažniausiai dienomis jie ilsėjosi, naktimis ir kada saulė kepindavo mažiau – keliavo. Didelių oazių vengė, nes ten galėjo slėptis priešai. Ilsėdavosi tiesiog pasislėpę smėlio kopose, pasistatę nedidukę pastogę nuo saulės. Vanduo grėsmingai ėjo į pabaigą – reikėjo taupyti, o tai tik dar padvigubino jų vargus bei psichologinį spaudimą. Kartais atrodydavo, kad mirtis jau visai šalia ir tik ji taps nesibaigiančios kelionės finalu. Tačiau vienintelis Astas tiesiog aklai tikėjo pergale ir kaip įmanydamas, palaikė nepavydėtiną savo bendražygių nuotaiką, stengdamasis, kad ir šie neprarastų kartais tikrai kvailai atrodančio optimizmo.
Visas pasaulis aplinkui atrodė miręs. Nė gyvos dvasios. Tik smėlis, smėlis, smėlis... Tarytum žemėje įvyko kažkas baisaus ir nebeliko nieko, išskyrus smėlį. Kartais pasimatydavo tingiai besiraitanti gyvatė. Kupranugariams iš po kojų, šalin sprukdavo driežas.
Kas jų laukė ateity? Ar išvis ji bebuvo? Praeitis, dabartis ir... vakaro sutemose skęstantis miražas – ateitis – nematoma ir nesuvokiama, neaiški ir dažnai dingstanti. Kas šių žmonių laukė tuo atveju, jei jie įveiks šią bekraštę smėlio erdvę? Mirtis, ar pergalės triumfas? Kas? Deja, atsakymu kol kas tebuvo klaustukas su daugtaškiu ir... tuštuma, tuštuma, tuštuma...
– Net neįsivaizduoji, Astai, kaip ilgiuos praeities. – Vieno poilsio metu atsivėrė Inga. – Ilgiuosiuos laisvės, ilgiuos tų dienų, kada galėjau kaip visos merginos dėvėti puošnius drabužius, galėjau vaikščioti po kavines, galėjau nerūpestingai leisti laiką draugių kompanijoj... – Nervingu rankos judesiu ji nutraukė nuo veido storą skraistę ir staiga iš arabo tapusi patrauklia, tik purve paskendusia moterim, nubraukė nuo kaktos su smėliu susimaišiusią prakaito košę. Atsukusi gertuvę, vandens likučiais  mergina suvilgė iki kraujo suskeldėjusias lūpas ir tęsė toliau: – Keista, bet net zonoj taip nesiilgėjau laisvės. Dabar gi, pusiau laisvėje, iš kažkur atsirado neapsakoma praėjusio gyvenimo nostalgija. Astai, nejaugi tai artimos mirties nuojauta?
Gregoras jau miegojo. Jie gulėjo beveik šalia, vos nesusiglaudę, tačiau Astas prisislinko dar arčiau Ingos, paėmė jos rudą, nuo saulės sudiržusią ranką kuri seniai nebepanėšėjo į grakščią, žiedais apmaustytą, nepriekaištingo manikiūro dabinamą moterišką rankelę, ir švelniai ją paglostęs, tvirtai suspaudė savojoje.
– Ne, Inga, tai ne mirties dvelksmas, – švelniai, raminančiai sukuždėjo jis. – Viskas bus gerai, pamatysi. Mes dar nueisim į brangų kabaką, pakelsim šampano pripildytas pergalės taures ir sušokę valsą, su malonumu prisiminsim šią romantišką kelionę. Prižadu, Inga. Mes nepasiduosim. Mes kovosim ir nugalėsim...
Kurį laiką jie gulėjo tylėdami ir tarytum mėgavosi neįprastu viens kito artumu – užlieti jausmų, stengėsi užmigti. Tačiau net saulė, kažkodėl tapusi nebe tokia karšta, net nuo kojų verčiąs ilgos kelionės nuovargis, nesugebėjo nuraminti minčių ir jausmų.
Anksčiau to niekada nebuvo, o dabar danguje ėmė rodytis tai vienas, tai kitas baltas debesėlis, kuris, kaip plonyčio rūko sluoksnelis, bent akimirksniui pridengdavo žaižaruojantį saulės rutulį. Netikėtai pūstelėjęs nebe toks sausas ir deginantis vėjo šuoras, nešė neįprastą gaivą ir kuždėjo, jog kažkas greitai pasikeis.
– Žinai, aš niekada nemėgau restoranų, – jausdama, kad jos ranką tebelaikąs Astas irgi nesugeba užmigti, toliau tęsė savo mintis Inga. – Ir pinigų tam neužtekdavo. Mano tėvas buvo karininku. Kiek pamenu, nuo pat mažų dienų, mes keliavome, trankėmės po plačiąją mūsų tėvynę, šlovingąją Tarybų Sąjungą. Kariniai daliniai, pradvisę, pilni blakių ir niekieno neremontuojami barakai, tarakonais knibždą tarnybiniai butai, nušiurę, nuo persikraustymų aplūžę baldai...
Ingai reikėjo išsikalbėti. Ateina metas, kada žmogui tai tampa neišvengiamai būtina. Išvargęs veidelis pamėlusiais paakiais, įdubę akys, sunykęs kūnas. Merginai buvo sunku, bet sieloje ji kentė dvigubai. Kartais žmogus susimąsto spręsdamas kas geriau: gyvenimas kančioj, ar mirtis – išsigelbstint nuo žemiškųjų kančių, bet pasmerkiant amžinajai kančiai sielą. Ir tada būtinas draugas, nes tik jis gali padėti apsispręsti, neleisdamas priimti klaidingo sprendimo. Astas apsivertė ant šono, atmerkęs akis, pasižiūrėjo į bet kokį žavesį praradusią merginą ir švelniai paglostė nuo prakaito sustirusius, senų seniausiai neplautus, trumpus jos plaukus. Inga neatsimerkė, net nekrustelėjo, bet šią akimirką suvokė turinti draugą, kuris buvo pasirengęs ją išklausyti iki galo. Tereikėjo susikaupti ir išlieti viską, kas slegia širdį, ką įmanoma pasakyti, pagaliau tai, ką gali pasakyti viens kitam du žmonės – svetimi ir nepaprastai skirtingi, bet likimo valia tapę artimiausiais draugais.
– O paskui buvo Afganas... Tiksliau tėvas, paliko mus ir išvažiavo. Tėvynė šaukė, internacionalinė pareiga, o dar geras babkes pažadėjo. Tėvynei reikėjo savanorių, o pinigus mokėjo už prievartą. Niekada nepamiršiu kaip raudodavo motina, vakarais per seną, blogai berodantį televizorių žiūrėdama žinias, arba skaitydama vis tuos pačius, porą trumpų laiškelių, kuriuos parašė tėvas. Buvau nebemaža ir, nors niekas apie Afganą neskleidė tikros tiesos, tačiau puikiai supratau – ten vyksta karas, tikras karas, neišgalvotas, panašus į tą, apie kurį mokėmės mokykloje. Prieidavau prie motinos, apglėbdavau ją, atsisėsdavau ant kelių ir šluostydavau jos skruostais riedančias ašaras, stengdamasi paslėpti savąsias šlapias akis.
– Mama, neverk, – ramindavau ją, prašydavau ir trokšdavau jai tik gero. – Tėtis juk rašo, kad viskas gerai, kad jis nekariauja, o sėdi kažkur užnugaryje, štabe, ir nuobodžiauja... Tėtis juk greit grįš ir galėsime, kaip jis sakė, Maskvoj nusipirkę butą, gražiai gyventi. Viskas bus gerai...
Vargu ar pati tikėjau tuo, kuo stengiausi įtikinti mamą. Vargu... Tai darėsi kvaila ir netikra, tačiau patikėjus, galėjai apgauti save ir bent trumpam susigrąžinti ramybę.
Tada motina pradėjo gerti. Išlenkdavo taurelę ir anksčiau, bet tik retkarčiais, draugų kompanijoj. O tada pradėjo kasdien... Viena... Be priežasties... Be priežasties? O gal gyvenimas tai ir yra ta priežastis iki sąmonės netekimo nusilakti, ir apie nieką nebegalvoti? Gyvenimas, virtęs beprotnamiu, užsklendžia visus skląsčius, o girto žmogaus pasaulėlis daug paprastesnis ir žinąs tik pagirių galvos skausmą.
Jaučiau kaip ją prarandu: tolau ir dariausi visiškai vieniša, bet nieko negalėjau pakeisti. Mokykloje mokiausi gan prastai. Vos ne visą laisvalaikį praleisdavau treniruotėse. Plaukiojau kaip žuvis ir su malonumu būčiau persikėlusi gyventi į baseiną. Tuo tarpu vienas karininkas, tame pačiame kariniame dalinyje kuriame tebegyvenome, karininkų vaikams organizavo taip vadinamą būtinosios ginties būrelį. Jame buvau vienintele mergiote tarp būrio padaužų berniūkščių. Iš pradžių jie šaipėsi iš manęs, dažnai pajuokdavo, tačiau jau po pusmečio tapau visai nebloga karatiste ir keletą iš tų pašaipūnų apkūlusi savo sunkia, raumeninga plaukikės ranka, jų tarpe užsitikrinau nepriekaištingą autoritetą.
Pati nežinau kodėl, bet man kur kas labiau patikdavo leisti laiką baseine ar lieti prakaitą sporto salėje, nei be tikslo trainiotis po karinį dalinį arba pilną kareivių nediduką miestelį, kaip tai darė dauguma mano bendraamžių.
Vieną vėlų vakarą, kada motina, priėmusi kasdieninę dozę alkoholio jau miegojo, į duris pasibeldė diviziono vadas. Pravėrusi duris net nesuabejojau, kad kažkas nutiko.
– Man reikia pasikalbėti su tavo mama, – grubiu balsu pratarė jis, neišsklaidydamas mano tamsių minčių, o tik dar labiau jas patamsindamas. Su tėvu jie buvo geri draugai, todėl neblogai jį pažinojau, ir virptelėjęs pulkininko balsas neliko mano nepastebėtas.
– Kažkas su tėčiu? – paklausiau aš, nors supratau, jog man jis nieko nepasakys.