Gyveno kartą oranžinis pūkuotas lapinas vardu Asfaltas. Niekas nežinojo, kas tokį vardą sugalvojo, ir niekam tas vardas nepatiko – nė pačiam lapinui.
Tačiau ne tik vardas visiems nepatiko – lapinas Asfaltas turėjo labai didelę ir negražią Nosį. Toji Nosis neatrodė kaip įprastų, nuobodžiais vardais, tokiais kaip Petras ar Zigmundas, pasivadinusių lapinų. Ne ne, ši Nosis priminė kažką panašaus į keistų dvikojų padarų, vadinamų žmonėmis, veide styrantį daiktą.
Nors lapinas Asfaltas jautėsi nelaimingas dėl vardo ir išvaizdos, visgi slapta didžiavosi savo Nosies galiomis. Mat didžiulė negražioji Nosis sugebėjo šį tą ypatingo – ji užuosdavo viską, ką tik įmanoma, iš bet kokio įmanomo atstumo! Tokiu būdu Asfaltas visuomet rasdavo maisto ar šiaip visokio gėrio ten, kur niekas kitas nė neįtardavo jo esant.
Vieną sykį Asfaltas sutiko gražuolę laputaitę vardu Programa, baltu it sniegas uodegos galiuku viliojusią visa, kas gyva aplinkui. Ir vilioti jai sekdavosi. O Asfaltą dar labiau žavėjo tai, kad ir šios dailiosios laputaitės vardas keistas – beveik tokio keistumo kaip jo paties!
Lapinas nuolat tykodavo šalia apšepusio gluosnio, po kuriuo mėgdavo nakvoti gražioji Programa. Ji kas vakarą šukuodavosi nagučiais savo purų kailį, o tada atsiguldavo po gluosniu ant minkštutėlės iš žalių lapų suvytos pagalvės.
O Asfalto didžiulė Nosis uodė laputės kvapą ir negalėjo tuo kvapu atsidžiaugti. Tai buvo kažkoks ypatingas, niekur kitur net didžiajai Nosiai nejaustas kvapas: tarsi lengvi rožių žiedlapiai pynėsi su vanile ir medumi...
Kartą Programa tykantį lapiną pastebėjo ir labai išsigando – mat negraži nelapiniška Nosis jai labai nepatiko. Lapinui net oda pašiurpo ir kailis pasišiaušė, kai gražuolė ėmė garsiai barškinti būgnu, kuris anksčiau buvo gerai paslėptas tarp gluosnio šaknų.
- Gelbėkit gelbėkit, mane, gražiąją Programėlę, puola NOSIS! Baisi NOSIS! – ėmė šaukti laputaitė, lyg didžiausios prievartos auka, nesustodama daužyti būgno.
Lapinas panoro dingti iš čia kuo greičiau, tačiau Nosis vis dar tebeuodė nuostabųjį Programos kailio kvapą ir neleido Asfaltui pasijudinti nė iš vietos. Vos šis pakeldavo leteną, lyg kokia nematoma jėga prispausdavo ją atgal prie žolės. Negana to, Nosis ėmė versti lapiną artėti prie laputaitės. Šis visaip kaip bandė priešintis, tačiau Nosis pasirodė besanti stipresnė.
Kaip tik tuo metu iš miško išrioglino milžinas, nešinas juoda keptuve, pilna dar tebespirgančių kotletų. Milžinas rūsčiai apsidairė aplink ir, pamatęs du lapinus po apšepusiu gluosniu, suirzo.
- Kas man sutrukdė pietauti, tevirsta patys mano pietumis, - užriaumojo jis taip, kad net keli likę vargšo gluosnio lapeliai nubyrėjo.
Tačiau lapino Nosis nesnaudė – juk reikėjo gelbėtis ir gelbėti mylimą laputaitę.
Ūmiai Nosis užuodė degančią ugnį, tačiau žinojo, kad tai ne milžino laužas, mat šis kvapas keliavo iš viršaus, kažkur aukštai. Lapinas ėmė dairytis į dangų, o laputaitė ištisai spiegė, nepaleisdama būgno iš rankų.
Galų gale Asfaltas žydrame danguje pastebėjo keistą daiktą, iš kurio, Nosis patikino, ir sklido tas ugnies kvapas. Tačiau Nosis žinojo daugiau – tai buvo ne tik ugnies, tai buvo LAIMĖS kvapas...
Ir savo didele galia negražioji lapino Nosis pritraukė artyn tą daiktą. Jam nusileidus žemėn net laputaitė nustojo spiegusi – mat tai buvo įspūdingas spalvotai raibuliuojantis oro balionas, o jame – vienut vienutėlis keleivis: senas lapinas su keista ir labai negražia nosimi.
Kol milžinas mėgino surasti saugią vietą savo kotletams, Asfaltas džiaugsmingas čiupo laputaitę į glėbį ir nunešė į balioną, negalėdamas patikėti, kad vos per vieną akimirką Nosis atnešė jam tokią laimę – laputaitę Programėlę ir įrodymą, kad pasaulyje ne jis vienas toks keistas.
Spalvotas oro balionas atsiplėšė nuo žolės, palikdamas pliką gluosnį ir milžiną, tvirtinantį savo keptuvę tarp keturių pušų viršūnių, toli apačioje.
Nosis surado kitą nosį. O Asfaltas surado Programą. Ir jie visi gyveno ilgai ir laimingai, kol baliono ugnis ėmė gesti. Bet tai jau kita istorija...