Birželio šešioliktoji buvo paskutinė diena, kurią matėme du tūkstančiai pirmaisiais. Ne, laikas visiškai nesustojo, o mes nesiruošėme mirti. Pasaulis irgi nesugriuvo...
Tą vakarą  su Rita išėjome pasivaikščioti. Laikas išvykai pasitaikė padorus. Oras tvyrojo gaivus, tykus ir vasariškas. Abu žingsniavome pasišnekėdami, žvalgydamiesi ir prisimindami praeityje nutikusius įvykius. Mes  dažnai mėgome kur nors eiti, ypač, kai to labai norėjome.
Šį kartą  maršrutas nebuvo kuo nors ypatingas. Vaikštynėms pasirinkome paplentę. Užmiestis  mus sužavėjo kaimiška dvasia, rodos, pirmą kartą pamatytais augalais ir kitomis ne mažiau svarbiomis smulkmenomis, kuriomis žavėjomės. Tuo pačiu keliu žadėjome ir grįžti, nes kito tako atgalios nežinojome. Gal būt šis pasivaikščiojimas ir nebūtų vertas šios istorijos, jei ne pastebėjimai grįžtant į namus.
Rita pirma pamatė neįprastą stulpą šalimais plento. Abu labai nustebome, nes anksčiau jo tikrai nepastebėjome, nors šioje vietoje, regis, lankėmės gal kokį dešimtį kartų. Šis stulpas priminė pasienio riboženklį, ant kurio kabėjo antraštė, parašyta kažkokia keista kalba. Tik prisiartinę supratom, kad parašyta latviškai. Šalimais plento, dešinėje išsibarstęs kaimas, kurį ir anksčiau matėme, taip pat buvo gerokai pasikeitęs. Įspūdis buvo toks, tarytum abu eitume visiškai kita vietove, nors kelio ženklai bylojo, kad gyvenvietė ta pati.
Tuo metu saulė palangva krypo link dantyto horizonto. Tačiau su lig gręsiančia tamsa nūrėjo ir drungna mudviejų nuotaika.
- Įspūdis toks, lyg eitume visiškai svetimu priemiesčiu... – ištariau eidamas ir įsispoksojęs į neįprastos architektūros pastatą, iškilusį greta taip pat pakitusios  degalinės, matytą ateinant.
- Įtariu, kad su mumis kažkas vyksta, - mano draugė rado savotišką paaiškinimą.
Paskui kartu tylėjome, kol pasiekėme miesto riboženklį. Prieš  akis puikavosi pavadinimas, parašytas lietuviškomis ir kažkurios kitos kalbos raidėmis. Reginys  buvo nepakankamai tikroviškas, atrodė netgi nerimtai.
- Panašu, jog mes esame kažkur ne Žemaitijoje. – Rita paprasčiausiai tik konstatavo faktą.
Pasiekus miestą, pamatėme kelis smarkiai sudarkytus pastatus, kurie  prieš kelioliką minučių  buvo tikrai padoresnės išvaizdos. Tačiau dar labiau nustebome,  plynuose laukuose išvydę anksčiau nebūtus įmantrių formų privačius namus. Tai, anot mūsų, nebuvo suvokiama sveiku protu. Bent taip abu sutartinai pamanėme.
Viską, ką savomis akimis matydami netikėjome, dabar buvo reali regimybė.
- Lyg kažkas kažkur mus būtų toli pametėjęs... – išsprūdo man, prisiminus perskaitytą seną fantastinį apsakymą.
- Bet... – mano draugė pamėgino kažką pasakyti, tačiau netikėtai nurimo.
Ritos akyse atsispindėjo išgąstis, sumišęs su neaiškios kilmės baime. Man taipogi nebeatrodė linksma. Regis, miestas toks pažįstamas, tačiau dabar jis mus pasitiko savo nežinomais pastatais ir grėsmingomis paslaptimis. Pasikeitimus buvo galima įžiūrėti ir  gatvėje burzgiančių mašinų tėkmėje. Kai kurie automobilių modeliai man buvo visiškai nematyti.
Miesto centrinė ligoninė, pastebėjome, buvo sugriauta. Nejaugi čia karo būta? – šovė mintis. Bet aš su Rita eidami visišlai negirdėjome  jokių sprogimų ir šūvių. „Kita vertus, šitas didelis pastatas per kelioliką minučių tikrai negalėjo taip neatpažįstamai sudegti, „- mintijau pats.  O jei  taip ir būtų nutikę, aš ir mano  pakeleivė dar iki šiol matytume kylančias  tamsių dūmų sruogas ir energingai besidarbuojančius ugniagesius. Toliau slinkome be didelio ūpo. Ateitis buvo migločiausia negu bet kada...
Pagaliau pasiekėm neseniai statytą prekybos centrą. Tačiau dabar prie judrios sankryžos  (matėm) jo nebuvo likę nė pėdsako. Rita, būdama kaip visuomet kur kas drąsesnė už mane, pirmo pasitaikiusio praeivio pasiteiravo:
- Atsiprašau, gal galite pasakyti kur mes esame?
Žmogysta, paklaikusiomis akimis apžiūrėjęs mus, tarsi būtume kokie nusikaltėliai, nedraugiškai prabilo:
- Kaip drįstate viešoje vietoje kalbėti šia kalba?
- Nesuprantu... – tik suvapėjau visiškai nieko nesuvokdamas, kas čia vyksta.
- Negi iš mėnulio iškritot? – toliau varė pastarasis, - Mieste leidžiama kalbėti tik latviškai.
- Matyt, mus mulkinate,  - Rita neįstengė patikėti lygiai taip, kaip ir aš.
- Penkioliktųjų metų įsaku, paskelbtu Rygoje, nebegalima viešose vietose vartoti lietuvių kalbą. Gal būsite sugrįžę iš Amerikos arba neseniai kapituliavusios Anglijos, jeigu taip klausinėjate ir nežinote elementariausių dalykų?
Rita neatsakė. Aš irgi tylėjau kaip užsiūtas. O draugės galvoje, nutuokiau, vyravo sumaištis, nes ir maniškėje mintys sukosi it vijurkas. Iš pradžių, bent jau aš, mėginau sau įteigti, kad viską, ką čia matome ir girdime tėra tik gudri iliuzija ar bent gražiai sumanyta vaidyba. Bet pamažu viskas keitėsi ir dėliojosi į savo vietas. Tai, ką matėme ir išgirdome, buvo pernelyg tikra. Labai tikra.
Abu pastebėjome, kad visi iki tol tariami “aktoriai”  vilki keistoko sukirpimo kostiumus. Atkreipėme ir į kitas ne mažiau keistas smulkmenas, kurios ir toliau nedavė abiems ramybės.
Net neatsisveikinę su žmogumi, nukurnėjome spėriais žingsniais į priekį, tebegalvodami apie šią minutę ir mūsų tykojančią miglotą ateitį.
Miesto centras buvo beveik visiškai sugriautas, tačiau pamatėme neseniai pradėtas statybas. Tiesiog labai apsidžiaugėme, kad mūsų rajonas nebuvo paliestas tos mįslingos kovos, kuri palietė kelis centrinius kvartalus. Beeidami prasilenkėme su  keliais praeiviais, tačiau  jau nebedrįsome jų  kalbinti. Tikrai netroškome sutikti kokį nors lietuvybės priešą, aršų latofilą iš kurio tik nemalonumų ir tikėkis...
Nepaisant naujų mus užplūstančių reginių, geometrinės progresijos sparta gausėjo ir mįslių, kurias norėjom kada nors įminti.
Praeiviai, kurie netylėjo, kalbėjo, mums atrodė, pakankamai “švaria” latvių kalba. Dauguma tos kalbos žodžių buvo nesuprantami, svetimi, tarsi svetimkūniai, lyginant su tuo, ką kažkada girdėjome. Rita, pastebėjau, jau ėjo lyg žemę pardavusi. Aš, nors ir depresuota nuotaika, dėliojau įvykius ir vaizdinius paaiškinančias teorijas. Kas, jei  abu užuot išėję pasivaikščioti, pakliuvome  ten, iš kur niekuomet nebegrįžtama – į priekį, į ateitį. O gal kokį alternatyvų pasaulį?...
Beslinkdami į priekį atkreipėme į neįprastus kelio ženklus, žyminčius kelio nuotolius iki kitų artimiausių miestų.  Paaiškėjo, kad iki  Mažeikių liko tik šešiasdešimt kilometrų vietoj šešiasdešimt keturių, o iki Tauragės buvo vos vienuolika kilometrų, nors anksčiau iki to miesto važiuodavom ištisą valandą... Kad sutrumpėtų atstumai tarp miestų ir įvairių vietovių, reikia ištisų šimtmečių arba turėi nutikti tikrai kažkas nepaaiškinama. Tačiau, pasak kito praeivio, kurį vis dėlto išdrįsome užkalbinti, tėra tik 2016 metai. Jis pasakė, kad daug miestų ir kaimų buvo suniokoti kenturio, o po to vėl pradėti atstatynėti, tik naujose vietose ir pakrikštyti senaisiais pavadinimais. Vienas lietuviškai kalbąs senis mums nesidrovėjo papasakoti apie greitą ir netikėtą latvių invaziją du tūkstančiai aštuntaisiais, po  perversmo toje šalyje. Netrukus paaiškėjo ir kas gi tas mįslingasis kenturis, kurį paminėjo net keli praeiviai. Pasirodo, tai būta ginklo, kurio neturėjo nei rusai, nei amerikonai, jau  nekalbant apie lietuvius. Tai buvo erdvėkreipis – energetinis materijos presas ir kreiptuvas. Latviai jį  vadina kalaviešu...
Pagaliau, apsidžiaugiau, kad esame beveik namie. Namas, kuriame gyvenome prieš penkioliką metų, neįtikėtina, bet iki šiol tebestovėjo sveikas. Priešais pastatą anksčiau plytėjusios krepšinio ir žaidimų aikštelės vietoje dabar kilo naujas  ir spalvingas statinys, pasidabinęs šviečiančiu užrašu: “SUPERveikals”. Sprendžiant iš languose išdėliotų daiktų, supratome, kad čia esama parduotuvės.
Mūsų visai nedžiugino  prastos ir geresnės o taip pat neįtikėtinos naujienos, kurių srautas tekėjo į mus nenutrūkstama gausa. Kišenėse neturėjome ne tik nė vieno lato  ir nė vieno lietuviško cento, kurie čia, matyt, tėra tik atgyvena. Turbūt tokius pinigus tegalima išvysti tik kur nors kraštotyros muziejuose...
Keista, bet laiptinė, kurion patekom, nebuvo smarkiai pasikeitusi. Sienos liko dažytos tais pačiais mėlynais dažais,  išliko tas pats dekoras (retro?), o svarbiausia – mūsų buto durys irgi nebuvo kitokios. Išimtis -  tik kažkoks latviškas užrašas, kurio abu nepajėgėm išversti.
Išsitraukiau raktą. Jis kažkodėl labai lengvai tilpo spynoje. Pasaukau. Pasirodo, spyna iki šiolei nebuvo sugedusi arba pakeista. Rita būgštavo, kad bute gali gyventi visai kitas šeimininkas. Tačiau aš, nekreipdamas dėmesio į jos nuogastavimus, patraukiau duris į save.
Kai įžiebiau šviesą, netrukus abu įsitikinome, kad viduje tarytum kaip ir seniau – nepakitę. Tik kairėje juodavo riebus dvikalbis užrašas. Lietuviškas tekstas skelbė: “Visi eksponatai saugomi Latvijos federatyvinės respublikos įstatymais. Eksponatų rankomis neliesti”. Atidžiau įsižiūrėjus, pastebėjome, kad kiekvienas daiktas sunumeruotas. “Regis, kažkas kaip reikiant persistengė”,  - šyptelėjau.
- Man čia panašu į kažkokį muziejų,  - po pauzės prašnekau vis dar nepatikėdamas tuo, kas čia yra.
- Regis, taip, - linkterėjo visiškai pasimetusi Rita, kai aš apžiūrinėjau savo piešinį prie kurio kabojo trumpas smulkiomis raidemis išraitytas paaiškinimas:
A u t o r i u s  Edvardas Parimskis.  “Saulėlydis”. Grafikos darbas, sukurtas 1997 m.
Mano draugė įžengė į svetainę, kur ant  plataus stalo pastebėjo padėtą  rusų - latvių  kalbų žodyną, kadaise aptiktą jos motinos  trobesio palėpėje ir dar, rodos vos prieš savaitę vartytą ir šiaip iš nuobodulio nagrinėtą. Šalia aptriušusio leidinio ji palietė svetima kalba įvardintą knygą. Virš pavadinimo buvo atspausta jos pavardė...
Abu stovėjom sumišę, juolab, kad netikėtai užsitrenkė skersvėjo užvertos, už mūsų paliktos atlapos laukujos durys. Suvokėme, kad mes čia atrodome kaip nauji eksponatai, atsidūrę tarp visų šitų senų daiktų. O, kaip mes du buvome pavargę! Labai toškome susmukti ant senos sofos, kurią pravardžiavome paprasčiausiai -  fainuole.

Plungė, 2016 m.