Vasario vėpūtiniai visus suginė į trobą. Gyvuliai tik pro praviras tvarto duris gali pasidžiaugti švystelėjusiu spinduliu. Vištos jau priprato kapstytis tuščioje javų šalinėje. Diena išaušo graži. Saulės atokaitoje pradeda kapsėti varvekliai. Sniegynų gūbriais apjuostame atšlaime šilta, net vienas kitas žemės kauburėlis kyšo. Močiutė išleidžia savo raibukes laukan: stipresniais lukštais kiaušinius sudės. Sėdime prie ugniakuro. Spragsi pliauskos. Jauki šiluma nuteikia romantiškai. Staiga kieme garsiai kvarkteli varnos, sunerimęs pulkelis sukasi aplink išsikišusį kraigą. Vištos kudakuodamos sprunka  pastogėn.
- Močiute! Vanagas kuoduotąją peša! – išgirstame vaikų balsus.
Prišokame prie lango. Užpuolikas, apžergęs grobį, puotai ruošiasi. Tėtis stveria šautuvą. Tai klius dabar niekdariui, oi, klius.
- Nereikia, sūnau, - sulaiko medžioklį senelė.- Matai, kokia atšiauri žiema. Vasarą išsiperėjo Žalgirėj jauniklių. Nė karto nieko nėra pagrobęs. Ne iš gero į kiemą atlėkė. Tegul pasivaišina, atsigauna. Verčiau eime, vištukėms vielinį gardą aptversime.