Iš žiemiškų smulkmenų
išeinu iš žiemos dantiraščių,
iš šerkšnotos delčios atitvarų.
apnikau tave tarsi virusas –
nusičiaudi, žiū – pradeda snigti.
nusižiovauji – naktys įsliuogia
tokios šaltos, bedieviškai tingios,
vienišumo vilkų išsapnuotos –
jų kaukimo kryptis bus klaidinga,
bet išeiti juk teks – šitaip lemta,
pyška tvoros, šalčio kutenamos,
kai einu per ledėjantį plentą –
juo praslydo mano gyvenimas.
po galais, duok man, Dieve, per ausį,
per vėlai būsiu ženklą supratęs,
koks raudonas šermukšnis sausį,
įsitaisęs į sniego patalus.